Pulko muzikantai

Karinis pučiamųjų orkestras,
krašto ginkluotųjų pajėgų

nekovinis darinys,
išmuštruotas paradinių maršų ritmais,
kasdieną trankiai pražygiuoja
centrine gatve,
išgrodamas esamąjį laiką;
dirigentas nuobodžiaujančia
veido išraiška
bando aktyvinti kovinę dvasią,
nors tam nėra būtinybės –
bet kokia užuomina
į tarptautinį konfliktą
ar jo kibirkštėlę
tuoj užgesinama derybomis,
nėra jokių neramumų pasienyje,
nuo nieko nereikia gintis,
nieko pulti ar imti nelaisvėn,
o karininkai, besipuikuojantys
antpečiais, laipsniais,
žvaigždėmis, akselbantais,
nė iš tolo, o juo labiau iš arčiau
neprilygsta šauniesiems husarams,
bet vis tiek
miesto moterims iki graudumo
ir alpulio užima kvapą –
jos siunčia oro bučinius,
meta gėles jiems po kojomis
ir garsiai dūsauja,
tik apmaudu, kad įkyrūs
žiniasklaidos asai,
ginkluoti pikseliais ir diktofonais,
bando viešinti
kariškių nepriderinamumą
prie taikaus miesto gyvenimo.