užkalbėjimas

pažadinsiu tave
tik bučiniu švelniu palietus lūpas,
tik nieko nesakyk,
nevirpink oro blakstienų mostais –
te ramiai plevens
aplink drugiai...
margi dienos šaukliai,
iš nerimo ištrūkę,
atskridę atsigert tavo jausmų
gaivaus vandens

te taps
blakstienos jiems palaimos uostu –
nutūps pavargę,
jaukiai prisiglaus,
jie taip ilgai klajodami ieškojo
žmogaus širdies, gaivios kaip po lietaus

prijaukinau drugius,
galingais burtais užkalbėjau,
pamaitinau nektaru,
girdžiau medumi
dabar jie tavo –
tarp gležnų sparnų sudėjau
brangiausia, ką turiu savy...
---------------------
matai, drugeliai...
tik ištieski ranką,
jie jaukūs, nes užkerėti
senovės maldomis –
nebijantys rudens,
karštoj širdy per žiemą prisiglaudę
virš tavo sielos amžinai
manimi plevens