tylos anatomija

koks dangaus kvapas
apsisiautus tavim
o garsas
kai

plaukai debesy
susimaišo
ir plunksniškai
lyja

ant pečių
žemynai
apnuoginti
sužymėti
tavo prisilietimų
kelionėm

per karščius
caksi sniegas
ir spindulių
įkandimai

adatom
tavo ilgesį
mano ilgėjimąsi
kepšteli pirštai
miego arteriją

dar ne
laikas

kvėpuoti

***

aplipus garsais

tavo ranka
braukia
įkalintas blakstienas

tankiai
mirksi
įsivažiuojantis bolero

pū kas nuo lūpų
kyla
alsavimui

apie tave
tylėti
suspaustom lūpom
kad neišnirtų
įžūlus garsas

tiksinčia sekunde
godžiai apliežt
ratą
randą įrėžti
kūno maketo
skafandrą slepiantį veidą
perplėšt

nupūst
priartėjus
ne mūsų
ne fizinę reikmę o
neištarto
neišrėkto garso
to ką galim nuspėti
kai

nardo
tarp tavo pirštų

kaklo tvinksniai
ir nenoriai
sugrįžtančiai tylai
paskubomis beriančiai
bučinių sėklas

skaičiuoja lūpos
sienų virpesius
kokios spalvos
oktavos
alsuojančioje
užuolaidoj
kai taip

įsimagnetina
sekundės

įžemina

pagaudamos
už siūlo

pro lango plyšį
garsą

***

įžūlų garsą
spaudžiamas oras
meta
visko
pakanka

visko
tavęs
kai tiek

nie ko nebe
reik

tiro šautuvo
metalinių prabėgančių
prizų
rikošetais
mėlynės
ant kojų

ty

la

mū

sų

ir tai

apie ką

ty

lėtume

virš vakuumo

ry toj

aprašy

to