Palata Nr. 6

kai nuo sąmonės durų atšoka rūdijančios velkės
palengva ir pasaulis iš žodžių ims virsti į dulkes
neužteks pasakyt tu išgydytas Lozoriau kelkis
bet užteks palinksėt mano angele sarge jau gulkis

čia vienam asmeny būna Lozorius Lodorius latras
ir Bulgakovo Meistras ramybės daugiau ir morfino
sanitaras dar žvangina raktais nelyg šventas Petras
jeigu reikia į rojų – tik belsk ir vartus atrakina

jei papultum skaistyklon žinok dar yra perspektyvos
nusileisti žemyn arba lopytis sielą ir kilti
veidrodėlis rasoja prie veido vadinasi gyvas
tavo vietoj grabe jie netyčia palaidojo viltį

čia už slenksčio ruduo ir tie girgždantys nerimo vyriai
patepimo iš kunigo laukiantys ir atsivėrę
prieš patekdamas čia juk tu pats savo kailį nudyrei
ir už jo suradai tik apnuogintą baimę ir žvėrį

bet praeina ir tai kaip sapnai ir dryžuotos pižamos
vėjo žingsniai greiti ir jo mostai galingi ir platūs
vakarai kartais būna net čia ir malonūs ir ramūs
-
pasirašo poetas... na tas iš šeštosios palatos