Vienumoj

Žingsnių aidas kartosis kas dieną, kas rytą, kas kitas
Žengs pro tamsą, užvėręs vėl atvirą langą,
Tu žinai, bus jisai iš dangaus išvarytas
Ir patyręs vien neviltį juodą ir gailestį sprangų.

Supsis tyliai danguj mėnesienos ragelis,
Kai kartosis pavėjui daina niekada  negirdėta,
Apkabink, aš įminsiu  tą mįslę, tą kerintį dangų,
Kad ir tūkstantį kartų daina negirdėta aidėtų.

Vienumoj pakuždėsiu — toks kerintis sapnas įmigus,
Vaiko rankos man plaukus paglostys ir lietų
Aš išnešiu sapne pasiėmus už rankų,
Kad dangus išsiliet šimtą kartų per sapną norėtų.

Mūsų  bitės tamsoj vėl į avilius skrenda,
Vėl kartojas tyloj mėnesienos sonetas,
Pasakyk, kaip jos randa vėl savąją landą,
Kol dar rytas neaušta gražus ir saulėtas.