Man nerimo pripilki tartum į marias,
Kad sapnuose tave kaip gyvą aš regėčiau,
Kad bangos dvasioj ristųs – lai nuneš
Į krantą, tolimą, saulėtą.
Pripilk žvaigždžių man į sapnus,
Šviesos, kad akyse pernakt spindėtų,
Kad nusileistų žemėn geidžiamas dangus,
Kad Grigo Ratuose į ateitį riedėtum.
Kad žemėj santaikoj gyventų Dievas ir žmogus,
Kad jų darbai viens kito ranką justų,
Taip buvo amžius, taip yra, taip bus –
Jausmai ir mintys, protas, juslės.
O virš galvos tik paukštis, baltas ir taikus,
O Jo giesmėj tik girdis – jūs tai...
Kad rašysiu kaip XIXa., man pranašavo labai seniai, gal prieš kelis dešimtmečius, nors eil. nebuvau beveik parašius. Pranašai teisūs... Jais reikia tikėti... Bet tie posmai čia nelabai vertinami...
Nėra jokio tamoktslo, nepijok, tia tik Warwarai fopija ir vitkats. Pūk tsau linktsmutė ir ratsyk, Kitkelits kada atsiminęts paratsyts ir penketukų, ir trejetukų ir viene..a..ai, tia ats jau puvęts tiandien, taip? tada piau, piau, piau pro tsonelį...
aš nerašau, kad žemėj santaika gyventų. bet Jūs niekada neišbrisite iš dvejetų, nes yra tokia sąmokslo teorija, pagal kurią iš anksto nuspręsta kiek ir kam.