Žioruoja saulė, šviečia...
Neišsemiama Tavo galybė,
Tavo didybė
Aukštybėje.
Žemė tokia vargana be Tavęs,
Bet dar šviečia Tavo veidas tarsi pro rūką,
Dar migla...
Aišku, kad čia apie dievą. Rūkas - mūsų nuodėmės, negeri darbai, nutolusios nuo dievo širdys. Dar migla - tikėjimas, viltis, kvietimas nubusti, kaip kad teisingai įžvelgė Gunta. Nes dabar dar migla, o gali būti - tamsa, naktis, dvasinė žmonijos mirtis. Šičia vien metaforos - kaip galima jų pasigesti?
Saulė šviečia... Tai elementaru, juk nuo vaikystės žinome, kad saulė šviečia, o lietus lyja. Ar čia apie saulės dievą Ra? Nes taip pagarbiai ir iš didžiosios raidės. Pasigendu originalesnių metaforų, vaizdingesnės meninės raiškos. 1+