Šis kūrinys dalyvavo Konkurse >>
1 3
kai o
baidaisi gyvybės
vienatvės, plėvė virto
apgaubiu rykštėmis, karsto sienojų
kandžioju kaklą, ausų diengaliu gobelenu. taip
spenelius, pro lygiagrečias slepi sielos matinį veidrodį.
kraujosruvas įkuždu skausmui spjauni man į drumzles akyse,
nejautrą, įsiskverbusi randù syvais varvi į save, kvatoji,
saulės re|z|ginį ir jį iškosėji nuodėmes.
gesinu. apgraibom vaikel, iš kur
gundau tave pagiežos
velnio tiek
var juo
2. 4?
2 4
a|t|š už
lyju nu degu
plėšdama saulę ir
audinius, atveriu veidrodyje
tavo krūtinėje smeg regiu sukruvintą
duobę, kurios tamsoje paukščio snapą bei tiesą.
ganau rupūžes rupšnojančias lyja. semiu vandenį iš tavęs
maldos palaikų pelenus. nepalikdama žaizdų
vaikel, matau, esi mums. aš tavo
savo baimių |be|galybė.
klusnus nors tu
pam toks
eis ne
3, 1.
Dalyvavo mūšyje