klajūnui VIII

žinau, kad išeisi.

visada išeini tuo pat metu. ankstyvą rytmetį. žinau tą jausmą. jau tūkstantį kartų jį patyriau.. ir štai, šį kartą jau nebijau. žinau, kad atitiks lygiai taip pat kaip ir visus prieš tai buvusius kartus. visuomet pasidaro kartu burnoje, kai matau apsirengiantį. plaukų garbanos lengvai užkrenta ant tavo veido, kai sagstaisi marškinius.  baigęs sagstytis, pasiraitoji rankoves, užsimeti švarką ir atsisukęs į veidrodį, perbraukęs delnu garbanas, lengvai nužingsniuoji durų link. užsimerkiu... bet tavo odos kvapas, kutena man nosį. visuomet apsimetu miegančia, bet slapta akies krašteliu stebiu tą besikartojantį procesą. kas kartą skauda vis mažiau ir slepiuosi mažiau. bet šį kartą neiškentusi to kutenimo, imu ir sučiaudau taip stipriai, kad krūpteli, stabteli ir atsisuki...

– o, meile, jau nebemiegi – šypteli žavingai... ir štai jau kulniuoji atgal link manęs, besislepiančios po antklode, nukloji ir pamatęs mane susiraukusią, tarsteli... 
– ei, meile, nebūk surūgusi, juk tik mėnesiui, greit susitiksime – kvatoji bučiuodamas į kaktą, o aš dar labiau susiraukiu ir pastumiu tave koja. noriu, kad greičiau išeitum. nemėgstu atsisveikinimų. o tu ir toliau kvatodamas eini link durų siųsdamas oro bučinius vieną po kito.

kai durys užsidaro... atsisėdu lovoje, susiveliu dar labiau sau plaukus... ir vėl krentu atgal į lovą, užsiklodama antklodę sau ant galvos. bandau įtikint save, kad taip pasislėpsiu. bet ar tikrai... dabar jau pasidaro sūru bunoje, nes pradeda kauptis ašaros. trenkiu sau per veidą. viena veido pusė akimirksiu parausta nuo smūgio. skaičiuoju atbuliniu skaičiavimu... 5... 4... 3... 2... 1... reikia atsikelti iš lovos.

užkaičiu vandens arbatai. puodelis su užrašu i love tea prisipildo mėtų lapelių. ir po kelių minučių jau godžiai įkvepiu gardaus jų aromato. esam tik dviese, ši akimirka ir aš. o mintyse skamba ei, meile...