Švilpimas prišaukiantis velnią

baltas vaikas sudėjęs pirštus – netgi velnio prišvilpt nemokėjo
tik ir kur ši tamsa – juodo šulinio žvilgsnis į mus
tai iš kur tiek juodumo beprotiškai siaučiančio vėjo
o mus tikino – vakaras būsiąs kaip niekad ramus

juk neprikvietėm juodvarnių – ko jie vis ratais virš mūsų
sukas tarsi plokštelė kaip varnų pulkai virš rugių
kad girnapusę sukęs mėnulis giliai atsiduso –
jūs pratęsit pasaulį kurį aš atrodo baigiu

ir mes kursim iš naujo po raidę tuos pamatus dėsim
kol pavargę suprasim – vėl viskas sugrius po šalnos
visa tai tik žaidimas kurį juk žaidžiame dviese
ir pavargus ranka laumių žirgus per naktį balnos

tuo metu mes nuleisime pirmą pavasario sulą
tokį šaltą ir gryną tekėjimą iš pažemės
kada priešaušrio metą net rūkas pavargėlis gula
ir jo pirštų galiukai mus Kaino žyme pažymės

iš medinių dievukų iš kryžių mes sulą nuleisim
kol pati begalybė pavargusią ranką uždės
sename šuliny rasi vaiką išbalusį baisiai
kol jis bando delnais ryškią šviesą pasemti žvaigždės

visa tai panašu į sapnus į tarkovskišką kiną
kai aš prasuku kadrus o tu jau juose gyveni
užrakink man raktikaulius taip kaip šalna užrakina
tavo vardą tarp titrų įspaustą giliai akmeny