Nusibodo grįžimas – šią naktį staiga pajutau,
Kad mačiau siluetus, kurie susigūžę stebėjo.
Štai ir vėl girdi jie, kaip nedrąsiai kalbu tiktai sau,
Kaip prakeikiu tą taką pro byrančių eglių alėją.
Jau dešimtas grįžimas – o namas vis tiek nebylus,
Tiktai cypia pelė, rausvumu aptaškydama spąstus,
Tiktai mažas svirplys visada pasiilgęs manęs
O vis tiek netikėtai išvydęs – keistai nusigąsta.
Po visų tų laiškų, iš visų išgalvotų dainų
Susikurti istorijos baigtį sklandžiau nepavyko:
Gal todėl kaip vaiduoklis į kapines – vis sugrįžtu
Paskraidinti garsus, kur išeisiu visam vieną sykį.
2019-03-11 13:37
Patiko, tai paskaitysiu visus. Sėkmės.
2019-03-11 13:35
Patiko, tai paskaitysiu visus. Sėkmės.
2019-03-09 21:23
Iškrenta iš ritmikos:
"Kàd mačiaũ siluetùs, kuriẽ susigū̃žę stebė́jo."
Dar nesupratau kodėl "nebylus" rimuojama su "manęs".
Gana gerai skamba šiaip ir finišuoja laiku ir vietoj.
Na, gal įvardinės ir kitokios eilutės truputį trafaretiškos:
"Po visų tų laiškų" - kokių dar "tų", jei anksčiau apie juos neužsiminta.
Bet esat šiaip labai geram kelyje, valdot tekstą. Tik galima būtų dar tikrai gerai apšlifuot.
2019-03-09 21:20
Taip, teisi Varna, reikia kirčiuoti mačiaũ siluetùs. Taip pat man nedera penkta ir septinta eilutės nebylus/manęs.
Gražios eilės, prasmingos.
2019-03-09 20:41
žiauriai gražu, pasiimsiu į mėgstamiausius
2019-03-09 19:38
Su ta paskutine eilute kažkas ne visai lyriška :) – 4
2019-03-09 14:49
sveika, graudus ir paveikus eil.
siluetus - kirtis ant "u" regis turi būt
2019-03-09 11:00
Turbūt vietoj"kur" būtų geriau "nes".
2019-03-09 09:22
Pataisiau.