Kūno meilė

Kūno meilė
Rašau tave. Ranka beraštė
Geismų šauktukais piešia akvarelę,
Ir sminga nuodėmės geležtė
Strėle į tavo rusvą kūno smėlį.

Taip kaklo linijų pušies liaunumas
Sruvena bučinių sakais iš lėto,
Ir daugtaškiu ant amžinybės krūmo
Sustingsta vakaras, mylėjimu aplietas.

Tave lyg savo atimu iš rūbų,
Kaip lietūs atima sausros drabužį – 
Ir suvingiuoja baltos upės klubų,
Į mano žvilgsnio krantą atsimušę.

O pirštų tinkluose suspurda krūtys,
Į dangų kylančiu paukščiu pagautos – 
Nepyk, brangioji, kad aš vienabutis:
Diena aprengtas, naktimi apautas.

Žydra tyla. Artumas tavo
Priglunda lūpų sakiniu prie taško
Ir rugiagėle, prie nupjauto javo,
Akių liepsna tylėjimą aptaško.

Ir pinasi į kasą aistrai kojos
Glamonėmis ant alpulio vitražo,
Taip ligi galo nebaigtai kartojas
Išblukę kontūrai daiktų peizažo.

O šnabždesy prisilietimų tiltai
Praplatina kritimą į bedugnę – 
Tu savimi mane akimirkai pripildai,
Akimirkai į baltą baltą ugnį.

Rašau tave. Rašau lig netekimo,
Eilėraščiu įrėmintas į kūną – 
Nepyk, brangioji, raidės kad užkimo – 
Nuo vienišumo šitaip kartais būna.