Po (le)du

Pelės priegalvį graužė kol sapno neliko visai
Šitaip būna man miegant su duonos kriaukšle po pagalve
Ir sapnuojant Spragtuką ataidi Čaikovskio garsai
Tol kol vėjas atplukdo išblyškusią dieną bespalvę

Baltas sniegas ir varnos nelyg nespalvotam kine
O kas vyko paskiau – aš išties prisimint negalėčiau
Nes kažkas iš tų kadrų tarytum iškirpo mane
Tarp bažnytinių kupolų ir išsiskleidusių skėčių

Įkvėpimo aš ieškau tačiau tiek aplik CO2
Ir pirmiausia man reikia iš plaučių iškvėpt visą turį
Ir Venecijos kaukes nuplėšt nuo praeivių veidų
Sustabdyti spektaklį kurio iš tiesų nieks nekūrė

Tik po užsklandom dūmų kartojosi bravo ir bis
Žiro puokštėmis rožės ir irdamos krito taip skaudžiai
Kaip pažirus šviesa kibirkštim ir į tavo akis
Bet ploni spinduliai tarsi pirštai lengvai jas užspaudžia

Taip diena iš dienos taip naktis iš nakties kol kita
Ją pakeičia ir vėl kaip spektakly patosiškai kalba
Ir suprast negaliu – man pagalvė šalta ir kieta
Ir toks minkštas akmuo kvepia duonos kriaukšle man po galva

Ir nešalta užmigti ir vėliai pabust po ledu
Į tikėjimo druską mažytę kriaukšlelę išdažę
Savo meilę ir mirtį įpratom dalytis  po du
Ir tikėjimo šviesą ir juodą vilties metastazę