Lipnūs užrašų lapeliai

debesys sutrupino ir išbarstė ilgai kauptus
surūdijusio aukso gabalus
trupiniai leidosi rūku
vieniems smalsiai
kitiems su piktdžiuga
stebint

susigėrusios  į žemę dulkės
pažadino blyškų nebūties kirminą

nieko negalėjau padaryti
nieko negalėjau pakeisti
nieko negalėjau išgelbti

stebėjau tik kaip jis ryja godžiai
nieko nepalikdamas
nė nesusimąstydamas apie ateities kartas
galvoju o ar man jos rūpėjo o gal tik

išsižiojau kažką sakyti
smėlis sugirgždėjo tarp dantų
gal ne smėlis gal duona
pamaitinusi minias
pameni
vienu kepalėliu
viena rieke
vienu trupiniu

trupinu duoną balandžiams
sparnai  į debesį virsta
ar matei jų akis ar žinai
kad jos turi auksinį apvadėlį

žiūrėk aukštyn  į žolę