Didžiausia galva

(arba
Kaip Pilypas iš kanapių didžia galva kaime tapo)

Žvirblienė grįžo iš sodelio dieną
Ir rado žvirblį Pilypuką vieną:
Toksai nusmurgęs, vargšas, pasišiaušęs,
Lyg būtų kritęs strimgalviais iš kriaušės.

Žmonelė sunerimo, kas nutiko,
Gal Pilypukas liko be skatiko?
Kas nors jį perėmė ir prievartavo,
Gal bus net kiaulių gripą pasigavęs?

Pabandė kalbint, net arbatos siūlė,
Patikrino, ar drūtos švarko siūlės,
Į lėkštę bėrė miežių ir kanapių.
Visaip ji guodė vyrą geltonsnapį.

Po filmo „Nuo likimo nepabėgsi“*,
Patraukęs prie savęs grūdelių lėkštę,
Giros miežinės gurkšnį atsigėręs,
Atgavo amą, žmonai atsivėrė:

- Mieloji mano, tu tik paklausyki,
Dorai plazdenęs, įkliuvau šį sykį.
Kaimynai siūlė išsirinkt seniūną,
Juk su valdžia geriau gyventi būna.

Ir prasidėjo, šitai prasidėjo –
Visi kalbėjo, rėkė ne ant vėjo.
Vištelės karkė: „Rinkime Pilypą! “
O varnų akys į Giedorių krypo.

Galvijai mūkė, baubė ir mekeno,
Paukštyną ignoruodami nuo seno.
- Prašau užbaigti šitą žodžių karą, -
Pakėlęs uodegą, jiems Brisius tarė:

- Keliu aš leteną tik už žvirblelį,
Manau, toksai draugėn suburti gali:
Jis mokslus krimtęs, daug šalių aplankęs,
Pažįstami jam miestas, kaimas, lankos,

Patsai neišvaizdus, galva mažytė,
Nebegalės daug blogio padaryti.
Prieš žvirblį buvo tik ožka Raguotė,
O Bėris ėmė „kojomis balsuoti“. **

Į pavaduotojas sulindo katės,
Jos tolerancijos „kiaules“ įpratins.
Atstovai įteikė „naujajam ponui“
„Paišelį“*** gelsvą, portfelį raudoną.

Iš tos „bėdos“ pasijuokė žvirblienė:
- Aš su tavim, tikrai esi ne vienas.
Nepyk, Pilypai, ir nebūki aklas –
Jei tu – galva, aš būsiu tavo kaklas!

Visiems smagu, - Pilypas iš kanapių
Kaimely mūs „didžiausia galva“ tapo.
Ir nuo tada, kur gali ar negali,
Nešiojasi geltonąjį „paišelį“.



* - filmas per televiziją
** - išeiti iš balsavimo patalpos
*** - pieštukas