Žmogaus paveikslai 10;

Pabeldė. Kartą.  Kitą.
Nejau nežino, kad manęs nėra?
Namai skaudžiau, tvirčiau,
negu negrįžtantiems
net be ply še lio uždaryti
pats,  netaupydamas savęs,
juos šitaip uždariau:
manęs nėra.
beždžionė aš.
Tik nemanykite, prašau,
kad paprasta man taip nebūti.
Per visą Viešpatį skardena Ragas,
Šviestuvininkas kelią rodo,
nebodamas pavojų ir
atkaklus kaip Dievas...

(Poetas jis. Tas, tikras – atviras ir piktas, 
žavus kaip rytmetis, nušvitusioj aušroj,
savęs jis neišduos,
kito nelaimėje, net priešo nepaliks)

O į duris ir vėl beldimas nekantrus –
tuk – tuk! tuk – tuk!...
Nutilk, širdie. Leisk ir poetui žodį tarti...
Nei karto neparagino kažkur
toliau arčiau nueiti,
tačiau dabar, kai kelyje,
net traukiniais su palydovėmis
atgal į medį padeda pareiti:

dienų vagonai mėnesių garvežiai
mano dienos slenka iš lėto
kaip apiplėšto traukinio palydovės
einančios siauruko bėgiais vysmo link

– Taip, taip, siauruko bėgiais, – kažką išgirstu ir teigiant, ir  paspėliojat: – Ar tik ne Marcinkonių – Musteikos siauruką rodo. Tik iš  kur jis žino?
– Irgi mat: iš kur žino? Poetas juk. Viską jis žino. Akmenyje, vandenyje, spanguolės uogoje nesurasi, ko jis nežinotų. Ne tik traukinių palydovės, lėktuvų stiuardesės, o ir... ir visos dar nuodėmės vertos moterys oi, kaip labai padeda, oi, kaip  padeda. Todėl ir gražiausi, iš gilumos pakelti deimantai, vis joms – vis joms – vis  joms...
– Taip, taip, širdie, būtent joms. Ir reikia pripažinti, kad  tai ir tavo nemenkas nuopelnas.

bet pamažu jos įsibėgėja ir štai
aš lieku vienui vienas šio
beveik viduramžiško krašto pačiame vidury
ties sodyba...

– 0 iš kur jis žino, – nesusilaikau, nors žinau: tai poetas. Regisi, net galėčiau pakuždėti, kad anksčiau jo, Šviestuvininko, šitame krašte, kurio bažnyčiose poteriauja Kabelių ir Marcinkonių parapijos, neretai stokodamos savo kunigų, buvo pamestas Vytautas Skripka. Irgi poetas. Irgi švietė. Tačiau šnekant apie jį, deja, jau reikėtų žiūrėti į dangų. Nesvarbu iš kur, tačiau šį  kartą tinkamiausią vietą suradęs būtent Šviestuvininkas:

ties sodyba, kur už burokų lauko
vidiniame kieme pamestas žabų kūlys 
ir senas šulinys iš žemės stirkso
o saulė įkaitusi nuo raudonumo
atsiriša raištelius prausiasi ir mirko
apnuogintas iki šlaunų kojas
vėsaus vandens dubeny

– Ką gi, ačiū. Ir nepamanyk, kad  tai vėjas pūstelėjo į ausis. 
– Pavargai?
– Mielai taip, migdančiai. Lyg būčiau sugrįžęs į medį
– Gal parūkysim?
– Nerūkau. O ir miškas toks, beveik be lapuočių.
– Tai gal po kokį gurkšnį samagono? Krūminės?
– Ačiū. Beždžionės, deja, negera. Beždžionės valgo bananus...