Man priekaištų dar daug,
bet nedaugiau kaip tau, išmanėli,
kad žodį perskaitęs
sveri tiek pat, kiek aš,
parašęs jį.
Kai jį rašau,
lengvesnis negu paukščio plunksna
nors, pažiūrėjus į save (Savęsp),
o ponai, ko tik ten nėra!
Kaip sandėlis prigrūstas visokiausio šlamšto,
kad jau žinau – kitaip nebus.
Nereikia aukso –
jis ne man daliai.
O čia man gera.
Sutilpę šimtmečiai gyvena tartum žmonės
su savo traukiniais, karais, valdovais,
o ir su tavimi, išmanėliu,
kad žodį perskaitęs
sveri tik pat, kiek aš,
parašęs jį.
Sako –
negreitas, nerangus kaip girna.
Išties, kokias kvailystes paisto
jau (deja) ne mano laikas.
Jei reikia – prašliaužiu greičiau kaip žaibas,
išėjęs į lenktynes su šviesa,
o regis, kad pavargėlis ant akmenio
ar patvory kažkur kitaip prisėdęs
Ne, ponai, ne,
žaibais Visatos mums neapkeliauti,
juolab raketomis ar kosminiais laivais...
------------
Nelengva buvo pokaryje
girnomis duonelę malti,
bet,, ūžkit, mano girnelės, ūžkit.. “.
Aš memuarų neturiu
ir nežinau, ar reikia jų,
kai dar vis šitaip girnos mala...
Ačiū, Ana. Smagu tave girdėti taip mane komentuojant ir taip patarinėjant. Tačiau aš nepykstu. Ne išimtis nei senas, nei jaunas. Tačiau esu savo namų vartininkas ir juos saugoti nelengva. Kaip ir futbolo aikštėje.
Gerų tau metų!
Kai jį rašau,
lengvesnis negu paukščio plunksna
nors, pažiūrėjus į save (Savęsp),
o ponai, ko tik ten nėra!
Kaip sandėlis prigrūstas visokiausio šlamšto,
kad jau žinau – kitaip nebus.
Nereikia aukso –
jis ne man daliai.
O čia man gera.
Sutilpę šimtmečiai gyvena tartum žmonės
su savo traukiniais, karais, valdovais,
o ir su tavimi, išmanėliu,
kad žodį perskaitęs
sveri tik pat, kiek aš,
parašęs jį.
Sako –
negreitas, nerangus kaip girna.
Išties, kokias kvailystes paisto
jau (deja) ne mano laikas.
Jei reikia – prašliaužiu greičiau kaip žaibas,
išėjęs į lenktynes su šviesa,
o regis, kad pavargėlis ant akmenio
ar patvory kažkur kitaip prisėdęs
Ne, ponai, ne,
žaibais Visatos mums neapkeliauti,
uolab raketomis ar kosminiais laivais...
Pritariu, Gerb. Pranai, mes čia - tik svečiai jau, nepyk ant jaunų, jiems dar juk viskas prieš akis, nesupranta, kaip ir mes kažkada nesupratome.
Bet, šypsokimės gyvenimui, kol leidžia užgiedot pavasariams ir nėr ko čia mums pasiduoti, dūšia - jauni.
Gerbiamas Pranas prabilo apie Švančionis? Ar tik ne tulžis bei nenusakomas pyktis slepiasi po visais šitais naiviais, Dievu bei bažnyčia pripildytais eilėraščiais? (: Vos tik gerbiamas Pranulis jaučiasi nuvertintas, pasipila įžeidinėjimai, pykčio priepuoliai (: Gal gana tos veidmainystės?
O man patinka tokie pamąstymai. gal ne vienas turime tokių potyrių.. vieni juos išdainuoja, kiti išrėkia, dar kiti ištyli. Tylėjimas - geriausia dovana, tada kiekvienas š... negalės tavęs sukritikuoti. Nebūtų tų "nematomų" ir visokių "konspiracijų", nebūtų iš panašių "nervatriopkų". Laikykitės, Pranai, Jūs turite teisę taip gyventi, mąstyti, rašyti.
Tiems, kam nepatinka, gali ratu (didele apylanka) apeiti. Gal laikas būtų susiprasti visiems, negi kiaulės metais kiaulėmis virstame.
Jei administratoriai mano, kad aš parašiau ne tai ir ne vietoje, aš nieko prieš, gali trinti, bet iš mano galvos šių pamąstymų neištrins.
Yra dar viena žinia, būtent: kažkoks mokytojas savo tėvus pardavęs nežinia kur esančiuose ŠvAnčonyse ir nusipirkęs kitus ir kitur. Ot, tada ir gimė jiems sūnus, dabar atstovaujantis Mephisto...
Daug mįslių, tačiau svarbu, kad jos įdomios. Manau, kad tyrinėtojų ir „rašyk`e“ atsiras...
Na, yra žiupsnelis nuoširdumo, tarp tos personos formavimo, tačiau priekaištai yra labai naudingi - tik jų dėka, jei esame ištvermingi, tobulėjame (: Liūdnas, mielas eilėraštis, bet veikiau burbėjimas, nei pamokymas. "Ne, ponai, ne, žaibais Visatos mums neapkeliauti, juolab raketomis ar kosminiais laivais..." "Ne, ponai, ne laiškas, išsiustas iš Romos per viso labo vieną dieną, Pekino nepasieks tikrai" - pasakė XV-ojo amžiaus žmogelis (:
Taip, taip, taip
tik aš neturiu tokio šviestuvo, kurį galėčiau įkišti visur. Kišk, šviesk, bet pirmiausia sau ir nuo savęs. Va, nuo čia pradėk. Sušvitusį tave pamatysime greitai. Nereikės ir slapyvardžių.
Dzievuliau tu mano, ką aš be tavęs daryčiau.
pirmiau atrask kas į tave į ne iš
((į pro gramuota) nuo skliaustelio iki taško arba nuo iki))
pats tu dar ir gal jau niekada nebūsi pajėgus atrasti
nors tai paprasta - įjunk vidinę akį
įjunk ir težvalgosi ji o jei nieko nesimatys pavalyk
pradžioje ji neskirs spalvų bet vėliau... kaip vėliau
na gal prasidės augimas (ne smaugimas ir ne pasismaugimas ir ne pasi...) gi kažkada
tie visi gyvenimo patyrimai ir patyrimėliai niekam nieko nauja
nėra žmogaus kuris nevargtų nėra kalno nuo kurio nereiktų nulipt
pvz man taip ne sykį buvo kad nulipt sekėsi daug sunkiau
jaunystėj
ir tada norėjosi burnot prieš žmones aplink
bet tau būtinai reikia nulipt pas bebrus pažiūrėt kaip jie gyvena kaip dirba ir paglostyt jei ne bebrą
tai bent ondatrą
nėra bebro kuris nevargtų bet jo miltai sausi
kažkodėl