Vėl gėriau

Mes seniai nesilaikėm už rankų. Tu jau kuris laikas atsisveikindamas manęs neapkabini. Visa tai, kas galėjo būti tarp mūsų, nebeteko prasmės. Net mano intymiausios fantazijos išblėso.
Nemeluosiu, buvo daug kitų. Vieni mane laikė keista ir sunkiai suprato, kiti net nesistengė suprasti teigdami, kad negaliu laikyti tokio kūno tik sau. Buvo ir tokių, kurie mane suprato geriau nei tu kažkada pajėgtum. Visi jie gavo daugiau, bet...

Vėl gėriau. Turėčiau kažką dėl to daryti, bet nenoriu. Gali būti, kad žinojau jog tu mane parveši namo. Taip. Tai ir buvo priežastis nuodyti savo sielą ir protą. Tuo metu man tiesiog reikėjo tavęs... Sėdėdama ant tavo lovos ir žiūrėdama į akis, kuriose, kaip visada,  žaidė velniukai, įsivaizdavau daugybę scenarijų. Visa širdimi norėjau, kad man išeinant pagriebtum už rankos, apsikabintum ir nepaleistum, kaip seniau. Bet tu leidai man tave palikti ir uždaryti duris. Todėl, turbūt, turėčiau jaustis dėkinga.

Tu puikus draugas. Visuomet mane žavėjai. Bet kol kas dar negaliu su tavimi atsisveikinti. Per daug įkyriai kirbi mano širdies gilumoje. Praėjo metai, o aš vis dar jaučiu ilgesį važiuodama tą šimto kilometrų atstumą ir suvokdama, kad greit nesusitiksim.

Kažkada vėl norėsiu išgerti. Lauk manęs ant savo lovos pravėręs duris, gerai?