Žmogaus paveikslai 3;

... kai kojos sunkios,
protinga atkakliau jas kelti,
nes,
oi toli! labai toli!
kad nors ir žingsnį vieną žengus,
matai nuėjusį save,  jog... –
Dieve, gal gana? užteks kelionių?
Namo sugrįžti noriu.

Kam juokas gal,
kaip man kadais,
bet ne dabar...
Regiu, kaip akmenys, po kojom pasimėtę,
kaip smėliu išbarstyta
lyg knygų puslapiuose
jau akimis neperskaitomos raidės.
Per jas, kaip „smėlį“, byrantį iš kaulų,
ne tik eini, eini,
bet ir rašai, rašai
ant pėdos įmintos,
kaip kad ant knygos lapo. 

Kas užrašys tave tikriau,
jeigu ne pats, senoli?

O kas skaitys?

Ne šiaip pasakoma, 
kad, Dievas, ponai, su Mumis.
Net jeigu žingsnių truputį pritrūksta
lig durų, į kurias pabelsti ateinu,
nepaisau, kad kažkas ne taip.
Įsiklausau į tylą priedury
Ir tylą savyje –
tai ji taip: tuk - tuk! tuk - tuk! tuk – tuk!
Tai ji, širdis, kaip į duris
į Dievą šitaip beldžia.
Deja, ir vėl: [i] gražus dangus
bet per anksti, Martynai.

Prisėdi ant  akmens, žolės, gal kelmo,
žvalgais it iš karaliaus sosto ar aukščiau,
sukritę į ausis
pagroja muziką žiogai
ir pasitaiko, kad kažkur šalia,
bet vėlgi tartum savo  namuose
girdi - matai - jauti M. K. Čiurlionį.