Gyvenimo akrobatės

Svajas išpustė vėjas, išdegino jausmus sausra,
Jauties kaip išprotėjus: tyli, baikšti, lyg netikra.
Žvilgsniu palietus, akmenį nuritini į kalną,
Pati sklendi per prarają,
Kur ledo upė
Alma.

Lieknų beržų šešėliai siūbuoja pagailėdami,
Įspėti pamėginę, kur nesėkmės nupėdino.
Suskausta visos nuodėmės paširdžiuose palaukių,
Šiaurys kedena debesis,
O tie neramūs
Plaukia.

Lyg cirko akrobatė gyvenimo griuvėsiuose
Nupleveni į naktį, - ant lyno nestovėsi juk.
Pagalbos šauksmas veržiasi, užlūždamas krūtinėj...

Va šitaip ir
          išeiname,
                    vienatvę
                          apkabinusios.