Žmogaus paveikslai 1;

Jau čia esi.
Tu – mano laikas.
Kaip siūlų kamuoliuką
padedu ant delno. Telpa.
Atrodo tiek nedaug,
kad ir kalbėti gal 
vargu ar reikia.

Tik tiek žmogaus
su jo gyvenimu. Tik tiek.
Nori – tikėki, nori – ne.
Tačiau tiesa, sukritus vyzdžiuose akių,
sumanius kilimą išausti
iš mažo kamuoliuko
siūlų suverptų.

Nepatikiu,
bet margą kilimo peizažą
atrodo, kad ir aš regiu.
Iš didelio pasigaminti mažą
ir man tikriausiai būtų nesunku,
tačiau kai reikalai va taip pakrypo
ir muzikos plokštelę prisieina keisti,
kai pats sau muzikantas
ir šokėjas  – irgi pats,
žiūriu per veidrodį į laiką –
kažin, kur dingo tas,
kuris neatpažįsta pats savęs...