Apie tiesą, kuri nesibaigia pažinimu

... dar vis ir aš rašau,
nes šis, netikęs darbas,
ir mano valiai nepaklūsta –
kaip bitė neatslūgsta nuo medaus.
Nedaug bereikia, kad kaip skruzdė
darbymečiu įsiterpia jis į mane
su jo teise išbūti 
kiek tik skalsa jam leis 

o taip atrodo paprasta
tokios dalios išvengti –
į medį pažiūrėk, į dangų, vandenį,
netgi į akmenį, kuri kelionėje apsėdęs.

Dvasingi kūriniai net be maldų
ateina į bažnyčias jų altoriais būti,
o ir kitur,  kur įtikėtina, kad Dievas
dar neišgirstas per Žodį

O ir Žmoguj taip pat dar neretai
jauti, suvoki ar kažkaip kitaip,
į įtaigas ateina supratimas –
antai, atrodo stovi Jis
nelyg migla prie savo kūrinių
mąstydamas, ar iš tiesų
yra to visa ko kūrėjas... 
O  jau tuomet ir priešingai 
ne sarmata mąstyti.

Jeigu iš sielos vėl eini į sielą.
Jeigu štai kūdikis į dangų saulę kelia
kasdieną vis aukščiau.
Jeigu nematoma būtis
dar vis ir tavyje 
knygas užrašo...