tikrinu telefoną kas minutę
nors žinau kad nevibravo
šlapias purvinas
sniegas graimas
girgžda ausinėse
satelitų jo varžtai sukaliojasi
kaista laidai visas pasaulis
yra elektrinėse
kokia nesąmonė nesuprantu
kas per paranoja
lyg dar vakar nebūtum
laikiusi mano rankos
ir rašiusi ant riešo,
mano riešo laidai kaito nuo tavo,
kad viskas bus
gerai,
garai iš metalinių kaminų
kavinių, kur kaip mudu
sėdi margaspalvės kosmonautų porelės
vyrai žaidžia peiliais, vyrai
virtuvėse
rašo
ant riešų
parašyk
O man labai patiko. Atsikračius balasto, susiaurinus minties šuolius - yra vertės, yra. O graimas, ne graimas - koks skirtumas, kas ten girgžda ausinėse, kai vyrai rašo virtuvėse...
Na, o už tą, skant, naivumą nuo manęs 5.
Nu a graimas man tivukas psakodava komet jo mama nu mana mačiutė privirdava sriubos vysai šijminai y palikdava vyrtuviej aušti a tagda vaikučei venas per kyta linktyneudava kas pyrmas apstyges graimas nugrėbs no virala paviršeus
Na, emocija, naivumas, visa kita, žinoma, yra (: O idėja? Poezijos apibrėžimas, jog pasako daugiau, nei parašyta. Nuo manęs 2, bet čia tik tam, kad visai nenusirašytumėt, nes teko skaityti tikrai stiprių jūsų tekstų. Laikykitės.
Vaizdingas su neslepiama ironija anegdotas apie gyvenimo realybę, kai metalo skambesys užspaudžia net smegenis:
,,...kaista laidai visas pasaulis
yra elektrinėse..."