negirdi

tu kaip niekad pilna
šaltiniais
srovėse išvedžiotais
žmonių padavimais
ir lūpomis būna
suspaudus tyli
nors daug kas
tiesiog pasakytų
susitepusi kito vargais
tačiau išdidi
tavo baltumas
kaip žiedlapiai sodą susiuvę
nors ant žemės basi
tačiau kai prasiveria lūpos
užmigdo
kai nusivelka rūbą marti
ruduo išdidžiai pasibeldžia
kaip niekad pilna
žvaigždėmis apsikaišius
paseki pasaką
mažam dideliam
net tam kurio niekas negirdi