Rašyk
Eilės (70516)
Fantastika (2139)
Esė (1678)
Proza (10206)
Vaikams (2419)
Slam (55)
English (1076)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







       Kartą gyveno berniukas Julius, kurį visi vadino Juliaku Smaku dėl pernelyg didelio jo potraukio saldumynams. Juliakas buvo apvalus tiek paritus, tiek pastačius ir tėvai jam drausdavo smaližauti, kad bent kiek numestų svorio. Jei ant Kalėdų eglutės būdavo sukabinami saldainiai, Juliakas niekam nematant greitai visus išlukštendavo ir į popierėlius įvyniodavo duonos, o kartais petardų. Visas paslėptas saldainių dėžutes spintoje tarp patalynės komplektų Juliakas atrasdavo greičiau nei geriausias pasaulio seklys, ir kai mama išimdavo kurią nors, norėdama pavaišinti svečius, turėdavo raudonuoti, nes atidarius dėžutę, joje saldainių nebebūdavo.
          Juliakas buvo šešerių, kai skaidriomis lietaus šluostėmis asfaltą plaunantį kovo mėnesį visa šeima vyko į tolimą ir prabangiomis dulkėmis alsuojantį didmiestį švęsti dėdės Toldo gimtadienio. Dėdė buvo ypatingas nepriekaištingai nuskustais skruostais, kurie savo lavonišku melsvumu baugino Juliaką, tuo pačiu lyg saugodami suaugusių vyrų paslaptį išlaikyti šią spalvą matyt dėl tetų, kurios jį sveikindamos giliai subanguodavo krūtinėmis ir kaip susitarusios sakydavo „Toldi, kaip skaniai tu kvepi“. Dėdė visuomet timpteldavo kaklą, lyg norėdamas pasitaisyti smaugiantį jį kaklaraištį, bet tai buvo jo išskirtinis judesys, dėl kurio, kaip senelis sakė, Munė už jo ištekėjo. Tuo pačiu, kai Juliakui tekdavo pakštelti jam į skruostą sveikinimosi momentu, jie padvelkdavo itin atgrąsiu kvapu, tarsi dėdė būtų išsitepęs sūrio, rūgusios uogienės ir pelenų mišiniu. Matyt šis kvapas labai patinka jo žmonai Munei, nuolat makaluojančiai rankomis kaip koks malūnas, galvojo Juliakas, savo dantų pjūkliukais žvitriai perkąsdamas iš jaunesnės sesutės atimtą traškutį, kurių ji gaudavo devynias galybes nuo ją lepinančio senelio. Dėdė Toldas laikėsi vieno iš dešimties Dievo įsakymų – šventes švęsk, ir visa giminė tai žinojo. Šįkart jam stuktelėjo penkiasdešimt ir Juliakas suprato, kad tai reiškia didelę puotą sunkių bordo spalvos užuolaidų pritemdytoje svetainėje, į kurią prasisunkusi šviesa raudonai apšviesdavo ant didžiulio stalo išdėliotus patiekalus, o taip pat ir mažų mažiausiai  tris – keturis atokiau sustatytus tortus. Jų valgymo momento Juliakas Smakas laukdavo visą šventės vakarą ir dažniausiai degustavimas jau vykdavo tik sapne, kai suaugusieji jį paguldydavo šalia dviem savaitėm vyresnės miegalės pusseserės, kuri savo vyresnėliškumu tiek didžiavosi, kad plaukus nešiojo sukeltus į didžiulį kuodą ir miegodavo ant jo kaip pagalvėlės. Juliakas savo šešerių metų kovo išvykos rytą pasiryžo svečiuose nemiegoti. Jis sulauks suaugusiųjų puotos pabaigos, kai lieka bent po pusę nesuvalgytų visų rūšių tortų ir pagaliau sužinos, kodėl mama tardama „tas Munės Napoleonas“ keistai varto akis, traukia nosimi ir purto galvą į šonus.  
          Automobilis riedėjo lėtai, keliai buvo šlapi, ant priekinio stiklo nusileidęs juodas debesiūkštis purškė juodulius nuo pakelės žliugių, tad vairuodamas tėtis keikėsi jau girdėta per futbolo rungtynes tirada žodžių, kurie erzino mamą. Mama savo ruožtu erzino susispaudusius Juliaką su sesute ir seneliu, kad per garsiai aptarinėja giminės tetų plaukų dažymo ypatybes, spėliodami ar Ferdinandos kuodas šiemet bus juodas ar geltonas. Juliakas pareiškė, kad žalias ir ėmė kvatotis visa gerkle, o tada tėtis kumštelėjo mamai, kad ši neauklėja vaikų ir ši aplinkybė lėmė auomobilio nuslydimą nuo kelio. Senelis suklykė – tai blogas ženklas, važiuojam namo. Juliako nugara perbėgo keistas drebulys. Mama spiegė ant tėtės, kad uždengtų folija Napoleoną,  kurį ji kepė šešias valandas ir kad tėtė visiškai nemoka vairuoti. Tuomet iššokusi iš mašinos mama maudėsi lietuje žiūrėdama tai į žliugę, kurioje svirduliavo priekiniai ratai, tai į tėtį, kuris neva turėtų šokti pas ją laikydamas skėtį ir ant pečių išnešti atgal į kelią mašiną. Tėtis tuo tarpu nužvelgė visus važiuojančius ir tarė, kad per mažai arklio jėgų išstumti mašiną į kelią. Juliako sesutė paklausė – iš kur gausim arklį, senelis jai papliauškėjo per žanduką ir ramiai tarė – bandysim stumti visi. Ir tuomet atsitiko tai, dė ko Juliakas dar ilgai mąstys apie tai, kas matoma ir kas nematoma šiame pasaulyje. Senelis, Juliakas, sesutė, tėtė ir mama visi ėmė stumti mašiną. „Nėra jokių šansų“, - taip sakė mama, visi stovėjo pliekiami lietaus, kai Juliakas netikėtai pajuto, kaip kažkas lyg šaltomis replėmis suėmė jo rankas, pakėlė į viršų ir uždėjo ant mašinos, kaip jis tarsi pats spustelėjo automobilį, kuris lengvai grįžo į kelią. Tėtė, mama ir senelis, nesupratę kaip Juliakui tai pavyko, nutarė, kad ratai patys ėmė slysti, nes lietus ir visa kita, o sesutė gudriai pažiūrėjusi į Juliaką tyliai ir pavydžiai sušnypštė – „Viską aš žinau“. Gerai, jei visiems viskas suprantama, nėra apie ką galvoti ir kai tėtis, sukaupęs visą savo anot mamos nevėkšlišką protą vairavo toliau tolygiai ir nepriekaištingai iki pat dėdės namų, Juliakas snaudė, lyg būtų iš tiesų pakėlęs visą automobilį ir nusiplūkęs nuo darbo dabar turįs teisę pailsėti.
          Drynkt – stabdžiai, mamos skardus ir viltingas „pagaliau“ ir, senelio purtomas už peties, sesers žnaibomas už putlaus skruostuko, Juliakas pabudo bei išsirangė iš automobilio. Pro dėdės namo langus mojavo gal penkios arba septynios  giminaičių rankų, ant kurių nerūpestingai tabalavo atlenktos rankovės, tarsi rodydamos didmiestietiškumą ir, kad belaukiant svečių „iš mažo žemėlapio taškelio“ jie tikrai niekada nesisagstys tų rankogalių. Rankos pranyko ir štai sveikinimosi ir dovanų teikimo ceremonija ilgame koridoriuje persisotino kvapais, pakšėjimais, nosių traukimu, dėdės peties truktelėjimais, maišų ir maišelių su dovanomis teikimu, dalijimusi ir kalbomis, kad jau susirinko visi. Padvelkė virtuvės čirškesiais, glamžomo celofano  garsu ir tetos Munės pakeltu balsu, kad visi turi susėsti. Tuo tarpu Juliakas sumedžiojo akimis pusbrolį, kuris jį būdavo primokęs šunybių, kai tik jie susitikdavo kur giminių puotose, ir šokinėdamas virš besiplakančių suaugusių alkūnių ir nugarų tiltų riktelėjo – „Armi, aš išstūmiau mašiną iš griovio! ”. Kelioms sekundėms suaugusiųjų balsai nutilo, o kai Juliakas savo frazę pusbroliui pakartojo dar sykį jau visiškoj tyloje, mama staiga dirbtinai nusijuokė, o tėtė tarė – „Tegul vaikas galvoja, kad tai padarė, bet tai mes visi spustelėjom, o mašina po to pati per purvo brydę išriedėjo, na juk taip, ar ne, seneli”, - beveik įsakmiai prakošė pro dantis ir senelis tik palinksėjo galva – „Tai čia niekai, smulkmena, taip ir buvo, eime prie stalo, brangieji”. Suaugusieji ėmė derėtis dėl vietų, kas prie ko sėdės, o Juliakas tuo tarpu jau būgnijo savo pusbroliui apie tai, kaip jis vienas išstūmė mašiną ir dar jis pasiryžęs miegoti svetainėje su tortais ir prisivalgys jų ligi soties po to, kai svečiai išeis ar suguls į lovas.  Pusbrolis rodos labai rimtai klausė Juliako burblenimo, ir kai jis įsmeigė savo žalias akutes į jo veidą, suėmė burbulį už pečių ir tarė –  „Juliakai Smakai, paklausyk, tu negalėsi miegoti svetainėje, tu eisi miegoti kaip ir visi vaikai iš anksto, į vaikų kambarį”. Tačiau Juliakas paraudo iš pykčio ir atrėžė –  „Ne, aš nemiegosiu su jokiais vaikais, aš lauksiu iki pat nakties, nes man niekada neduoda torto tiek, kiek aš noriu! ”. Pusbrolis kiek patylėjęs tarė: „Žinok, Smake, tu gali čia miegoti, bet nemanau, kad esi toks drąsus, kad ištvertum tai, ką tau pasakysiu. Klausyk, lygiai dvyliktą valandą nakties svetainėje prasiveria siena, iš jos išlenda Geležinė ranka, stveria už kaklo tuos, kurie čia miega ir išsineša. Aš tave perspėju”. Juliako akys išsiplėtė, jis nuoširdžiai išsigando ir nunarinęs virpančius skruostukus nuėjo prie mamos. O kadangi ši plepėjo su kitais suaugusiais, Juliakas palindo po stalu, susiėmė galvą rankytėmis ir, kad užmirštų šį siaubingą pusbrolio perspėjimą, ėmė apžiūrinėti visų susirinkusių batus. Tai jį pralinksmino, juolab, kad netrukus po stalu pasirodė ir pusseserė su į kuodą sukeltais plaukais, kuris lietė stalo dugną. Iš pradžių pusseserė visuomet būdavo draugiška, kol negaudavo visų smulkmenėlių iš Juliako   (jis visuomet vežiodavosi kišenėje žaisliukus iš „kinder” kiaušinių, mažas mašinytes ir kitas smulkmenas). Vaikai surado tarp svečių batų kelias poras, kurios buvo su raišteliais ir juos tykiai atrišo, tada kikendami išlindo iš po stalo. Čia Juliakas nustėro, susidūręs su dėdės Toldo melsvu prarūgusia uogiene ir pelenais dvokiančiu skruostu, kuris buvo palinkęs tiek, kad ranka pasiektų kasytis didįjį kojos pirštą, iškištą iš blizgančio smailėjančio bato. „Kodėl jis namie su batais?.. Gal, kad galėtų sprukti kada panorėjęs”… Juliakas greit sumetė, kad pasiryžęs miegoti svetainėje jokiu būdu nenusiims batų. Bet dabar, po žinios apie Geležinę ranką jis  buvo taip išsigandęs, kad jau norėjo šią mintį apie miegojimą svetainėje mesti iš galvos, kaip prisiminė save neįtikėtinai ištraukusį automobilį iš purvo į kelią. Juk tai padarė jis – Juliukas, niekas daugiau. Jis tai žino. Jis labai stiprus arba stiprybė ateina tada, kai jos labai reikia. Juliakas pabandė išsirangyti iš po stalo pro melsvą dėdės skruostą, ir vėl pajuto kažką šaltą įsikabinantį į savo ranką ir ištempiantį jį lyg šunytį iš po stalo. Juliakas apsidairė, bet visi suaugusieji linksmai plepėjo ir nekreipė į jį jokio dėmesio. Tetos ir dėdės ragavo tortus. Mama pamatė Juliako galvutę, gosliai uodžiančią saldumynus iš po stalo ir pagrūmojo pirštu: „Ne! ”. Neatsisukdamas į paliktą pusseserę, Juliakaspaniuręs nuėjo į virtuvę. Joje rūkė senoji teta arba kaip ją visi vadino ciocė Vladzė, plona srovele pūsdama dūmą pro pravirą langą. Priešais ją ant stalo gulėjo paauksuota lėkštelė su nebaigtu valgyti torto gabalėliu. Juliakas priėjo prie lėkštelės ir senutė leido jam suvalgyti skanėsto likučius sakydama „Žinau, pupuli, tėvai tau neleidžia, kad nesugadintum dantukų”. „Ne, - atrėžė Juliakas, tai todėl, kad aš per sunkus”. Senutė švilptelėjo (karts nuo karto ji švilpiniuodavo linksmą melodiją ir porindavo visiems seniai žinomą tekstą apie pro langą neva matomas tris šokančias moteris). Juliakas atsisėdo priešais ciocę Vladzę ir įsistebeilijęs į dūmo srovelę, kaip ji išeina traukiama vėjo, pasakė –  „Aš išnešiau automobilį iš griovio”. Senutė išsklaidė priešais save susitelkusį matinį debesėlį – „Mhm, ką tu sakai, Juliakai, tai tu jau toks didelis…Gal net svetainėje norėtum vienas pernakvoti? ”. Juliako širdelė spragtelėjo kaip persuktas žadintuvas, bet jis atšovė – „Aš toks didelis, kad nieko nebijau, aš labai labai stiprus”. Senutė nusižiovavo ir tarė –  „Aš žinau, žinau, kad tu didelis ir stiprus, todėl galėsi nakvoti svetainėje, bet tik vienas“. „O ar tu kada nors ten viena nakvojai? ” – paklausė Juliakas. „Aš – taip, kažkada seniai seniai vieną kartą miegojau svetainėje, kai buvo labai daug svečių ir turėjau užleisti jiems savo kambarį”. Juliakas apsižiaugė – juk senutė gyva, vadinasi Geležinė ranka nepasirodė arba nieko jai blogo nepadarė. Vaikas nusiramino. Parėmęs rausvą putlų skruostuką savo pirštais jis nusišypsojo, stebėdamas senutę. „ Aš viską galiu“, – pagalvojo…
          Svečiai skirstėsi kas sau. Juliakas knapsojo virtuvėje pasidėjęs galvą ant rankų ir taip tvirtai užkišęs savo kojas už taburetės skersinių, kad nei pusbrolis, nei tėtė jo negalėjo iš ten ištraukti. Pagaliau, kai mama tarė „Juliaką neškit į lovą su visa taburete”, teta Munė atsirado virtuvėje laiku ir tarusi „juk ne kasdien šventės, palikit vaiką ramybėje”, visi apsisukę išėjo ruoštis nakčiai. Armis kyštetėjo galvą į virtuvę dantyse laikydamas putojantį dantų šepetėlį – „Ei, miegosi svetainėj? Prisimink, ką sakiau…”, - klaikiai nusijuokusi galva dingo. O Juliakas užsispyręs sėdėjo ir žiūrėjo į savo rankų pirštus, kurie laikėsi į stalą, o tiksliau pasakius stalas laikėsi į juos ir nenorėjo paleisti. Netrukus grįžo senutė Vladzė ir kretančiomis rankomis ištiesė Juliakui švelnius flanelinius marškinius – „Tau paklota svetainėje, ir še, apsirenk, o kai gulsies lovą, nesidairyk”. Juliakas išsitiesė, kiek suglumęs pabandė atitraukti rankas nuo stalo ir pajuto, kaip pirštai tampa sunkūs ir raumeningi, lyg į juos būtų suėjusi kažkokia jėga – stalo su visais rakandais ir pačios senutės, duodančios jam marškinius. Jis juto, kaip nugara pereina keistas drebulys, nežiūrint to, paėmė marškinius nė nepajusdamas jų svorio ir norėjo dar paklausti senutės, kodėl nesidairyti, bet virtuvėje jau buvo tuščia.
          Juliakas nuslinko nuo taburetės ir pasiėmęs marškinius žengė į koridorių. Tuščia. Tai reiškė, kad visi nuėjo miegoti, jį palikę. Juliakas instinktyviai sukūkčiojo į kumštuką, norėdamas verkti, rėkti, bet gerklėje užsirakino visi garsai, o užsispyrimas buvo toks nenugalimas, kad jis mažais žingsneliais atsargiai įėjo į svetainę. Išties, sėdimoji sofa buvo paklota. Kambaryje degė toršerasir dar labiau nei dieną svetainę gaubė raudona šviesa. Juliakas persirengė nesidairydamas. Bet kokia prasmė gultis ir neapžiūrėti svetainės, kurioje turi būti tai, dėl ko jis ryžosi miegoti vienas. Juliakas atsargiai pasuko galvą į dešinę. Niekas nepasikeitė. Patiekalų ant stalo nebebuvo, tačiau pusiau nuvalgyti tortai stovėjo savo vietoje, tik buvo pridengti folija. Juliakas lėtai suktelėjo galvą į kairę ir kai niekas dėl to nepasikeitė, apsidairė. Nepaisydamas senosios tetulės nurodymo jis priėjo prie uždraustų skanėstų. Vienas du trys... Kraštinis ketvirtas tortas (tiksliau jo dalis, likusi nuo svečių) sutirpo Juliako Smako burnoje, vaiko dantų pjūkliukais žvitriai sudorojus sprangias keptas plokštes perteptas vaniliniu kremu. Jis palenkė galvutę virš viduriniojo iš likusių trijų ir pamatė savo atspindį. Iš folijos veidrodžio į jį spoksojo senas Juliakas, kažkodėl labai panašus į rūkančią ciocę Vladzę. Staigiai atitraukęs galvą į šoną, Juliakas pajuto, kad nuo kitos tortą dengiančios folijos į jį taip pat kažkas žiūri. Pasukęs galvą pamatė melsvą atspalvį, tačiau daugiau nieko konkretaus. Truktelėjo foliją ir atidengė. Netrukus jį apėmė keistas jausmas, lyg būtų pradėjęs pilnėti kažkokios nenusakomos jėgos. Tas jausmas buvo panašus į per lietų stumiamos mašinos jėgų antplūdį. Pastebėjo ir besikeičiančias savo rankas – pirštai storėjo, tamsėjo, tvirtėjo ir darėsi panašūs į geležinius kablius.   Staiga kambaryje subangavo šviesa ir pasigirdo tyli aimana „Toldi, kaip skaniai tu kvepi... “. Juliakas apsidairė ir tebebanguojančio raudonio kambarys prisipildė skaidrių būtybių. Dvi buvo labai panašios į pusseserę, nes plaukai buvo sukelti į kuodus. Dar trys – viena juodu, antra geltonu, o trečia žaliu kuodu susikabinusios šoko, o kai sustodavo, imdavo mataruoti rankomis lyg malūno sparnais ir be garso bandė viena kitai išrėkti kažką, kas matyt buvo suprantama tik joms pačioms. Viena skaidri būtybė nuolat traukiojo petį, kita nusilenkinėjo Juliakui, tuo pačiu pompuodama automobilio ratą, o iš trečiosios burnos virto putos, kurias ji sėmė nuo grindų ir vėl susigrūsdavo jas atgal į burną. Ši buvo Juliakui šlykšti ir jis papurškė lūpomis į jos pusę. Būtybė pakreipė galvą, klaikiai nusijuokė (kažkodėl pusbrolio Armio balsu) ir sustingo. Tuomet Juliakas už nugaros pajuto vėjo dvelksmą, ir, nespėjęs atsisukti,   pajuto kaip kažkas jį suima už petukų. Juliakas buvo pasiryžęs šaukti ir bėgti, tačiau išgirdo irzlų mamos balsą, sakantį „tas Munės Napoleonas... “ ir nevalingai ištiesė rankas į nužiūrėtąjį tortą bei staiga truktelėjo foliją. Tą pačią sekundę jo rankos nuo pat pečių tapo lyg geležinės – sunkios ir blizgaus metalo spalvos. Juliaką kažkas tarsi pastūmė ir jis parkrito ant grindų. Metalinės rankos džergžtelėjo susidauždamos. Pasigirdo bildesys, lyg būtų užvedamas mašinos variklis ir tuo pačiu lyg jotų daugybė arklių, o kambario siena ėmė vertis, girgždėdama tarsi seni geležiniai vartai. Juliakas iš siaubo išplėstomis akimis žiūrėjo į vis didėjantį plyšį sienoje ir negalėjo krustelti. Juk pusbrolis sakė... O siena prasivėrusi kaip tik virš jam paklotos lovos... Kaip gerai, kad jis dar nespėjo atsigulti. Vos apie tai pagalvojęs išvydo iš sienos lendančias rankas su besiplaikstančiomis rankovėmis. Jos graibė orą, užkabindamos pagalvę, užklotą tarsi ieškodamos aukos ir nieko neradusios ėmė daužyti viena kitą. Šis vaizdas visai suparalyžavo Juliaką, kuris žinojo, kad tai dar ne viskas, ir netrukus sulaukė... Už visas didesnė iš sienos lėtai, bet grėsmingai lindo didelė tamsi Geležinė ranka, nublokšdama visas kitas į šalis. Šios tarsi nuolankūs šuneliai inkštė ir susitraukusios vyniojosi į savo rankoves, virsdamos žaisliukais iš „kinder“ kiaušinių. Akimirką Juliakas atgavo sąmonę ir jau norėjo rėkti visu balsu, kaip pamatė mažą skaidrią būtybę visai šalia savęs. Ši sušnypštė labai pažįstamu balsu – „Viską aš žinau“ ir staigiu judesiu pakilo iki lubų, rodydama savo pirštukais į Juliako rankas. Smakas akimirksniu sumojo, kad jo rankos taip pat geležinės ir kad jis kažkam galbūt taip pat atrodo labai grėsmingai. Vos tai pagalvojęs nevalingai ištiesė savo sunkias rankas į prasivėrusį sienoje plyšį. Lyg magnetas ėmė traukti jo kūną į tamsą. Juliakas leidosi valdomas šios jėgos ir matė, kaip paskui jį į plyšį braunasi didžioji Geležinė ranka. Juliakas parietė po savimi kojas ir staigiai apsisuko, atkišdamas į priekį savo geležinius pirštus. Jie buvo stiprūs! Jie buvo kaip tik tokie, kokių Juliakas ir tikėjosi. Didžioji Geležinė ranka atsitrenkė į Juliako pirštus ir ėmė suktis kaip spineris. Ji sukosi taip greitai, kad Juliakas vos spėjo matyti, kaip metalas susisriegia lyg mamos gręžiamas virtuvinis rankšluostis. Po sekundės kitos ranka dingo, plyšys sienoje vėrėsi, išstumdamas Juliaką atgal į kambarį. Jis iš visų jėgų šoktelėjo. Pajuto savo kojas ir dabar buvo ramiau – jis buvo aukščiau mažųjų geležinių rankų, grėsmingai graibančių patalus ir ieškančių jo, išdrįsusio mesti iššūkį nakčiai. Staiga jis pajuto traškučių kvapą ir pasisukęs į šį netikėtą dvelkimą pamatė, kad už jo rankos laikosi senelis judindamas lūpas,   lyg norėdamas kažką pasakyti. Tačiau Juliakas tesugebėjo suprasti žodžius – „Tai blogas ženklas, važiuojam namo“ ... Juliakas apsidairė lyg ieškodamas galimybės sprukti iš šios siaubingos svetainės, pažiūrėjo į senelį, kurio skaidrus kūnas tebekybojo šalia jo ir suprato, kad gyvenimas pakibo palubėje, kad jis tuoj mirs ir tik stebuklas gali jį išgelbėti. „Ką aš pamiršau“, - galvojo dairydamasis Juliakas. Sienos plyšyje tebesiautėjo Geležinė ranka, dabar ji mėtė „kinder“ mašinytes, lyg trumpam ilsėdamasi ir laukdama, kada gi į lovą ateis jis – Juliakas Smakas. Tuo tarpu peršviečiamos būtybės susispietė prie tortų, nuo vieno kurių buvo nutraukta folija... „Uždenk folija Napoleoną“ – nuaidėjo Juliako atmintyje mamos balsas ir tą pačią akimirką Juliakas atsidūrė ant grindų, čiupo numestą foliją ir metė ją ant torto. Raudonis aptemo, po to svetainę staigiai nušvietė akinanti lyg fotoaparato blyksnės šviesa ir siena griausmingai užsivėrė, palikdama siaurą plyšį, matyt, kad kitąsyk būtų mažiau girgžesio. Juliakas ėmė apžiūrinėti savo rankas. Jo begaliniam sumišimui rankos buvo panašios į tą siaubūnę iš sienos plyšio. Papurtė plaštakas. Nugara perėjo drebuliukas panašus, koks būna sergant gripu. Papurtė vėl. Metaliniai delnai ėmė žaižaruoti. Jis nukreipė savo rankas į sieną virš jam paklotos lovos. Mėlynas žaibas nuo jo pirštų nuvingiavo į plyšį.
          Juliakas išgirdo balsus. Netrukus pajuto kaip jį suima šaltos replės ir suprato, kad Geležinė ranka grįžo jo išsinešti. Bandė mosikuoti savosiomis gindamasis. Rankos buvo sunkios ir neklausė. „Aš toks stiprus, aš išstūmiau mašiną, nepasidaviau Geležinei rankai ir nepasiduosiu niekada... “ – mintys apskriejo ratą jo galvoje... Tada Juliakas atsimerkė. Tėtė šypsodamasis laikė jį ant rankų, o mama dūsaudama kalbėjo: „Išvirtai iš lovos, inkštei kaip skerdžiamas paršiukas... Atrodo, kad turi temperatūros... Peršalai, o  dar ir prisikirtai tortų prieš miegą, Smake... “
          Važiuodamas namo Juliakas stebėjo surūgusį mamos veidą, girdėjo kaip ji atsidusdama sako tėtei „Tas Munės Napoleonas... Tikrai geresnis“. Matė kaip ji keistai varto akis, suraukia nosį,   atlankstydama tetos lauktuves nuima foliją nuo torto, po to atsisuka į Juliaką ir taria –  „Jokių saldumynų iki gyvenimo pabaigos!.. Smakas, o ne vaikas, ir dar visus savo žaisliukus sudėjai po suvalgyto torto folija…Ar drebulys nekrečia? “. Juliakas tarė „Ne, juk ne pirmas kartas“. O tėtė mirktelėjo jam automobilio veidrodėlyje ir tarė: „Na ir puiku, vadinasi nuo kelio nenuriedėsim. Ar papasakosi, nuo ko šįkart viskas prasidėjo? “. „Nieko aš jums nepasakosiu“ – atkirto Juliakas lėtai vartydamas ir apžiūrinėdamas savo delnus. “Oj tu, Juliake... “, - tarė tėtė. Veidrodėlyje blykstelėjo jo balta šypsena ir automobilis palengva įsisupo į kylančio virš kelio rūko šaliką, kurio taip reikėjo Juliakui, juntančiam, kad jo nugara vėl pereina keistas drebulys.          
2018-11-09 00:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-15 20:57
varna
Taip, nebemaniau po to konkurso, kad čia pasaka, tad ir netalpinau į fantastikos skyrelį, dabar sėdi "prozoje", nors yra šio to čia ir fantastiško...truputį :))
Labai ačiū už komentarus, iš jų yra ko pasimokyti!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-15 20:48
sesė mėta
Skaičiau šitą (kaip ir tą apie Gaurę) dar vasarą pašiurpų konkurse. Jei nieko nemaišau, gal net į mano dešimtuką buvo patekus (aha, buvo toks slaptas, kaip dalyvės :) ). Bet, vertinant kaip siaubo pasaką, man čia per mažai pasakos.

Iš esmės galėčiau pasirašyti po ČakoPelėdos komentaru. Gražus tekstas, tiesa, bet visai ne pasaka savo stilium. Per daug smulkmenų, per ilgi sakiniai. Va kad ir "Pro dėdės namo langus mojavo gal penkios arba septynios  giminaičių rankų, ant kurių nerūpestingai tabalavo atlenktos rankovės, tarsi rodydamos didmiestietiškumą ir, kad belaukiant svečių „iš mažo žemėlapio taškelio“ jie tikrai niekada nesisagstys tų rankogalių." Čia net ne vaikams toks sakinys (taip, to konkurso tikslas buvo pasakos ne vaikams, bet kad čia mažai kam čia mum pavyko pasakas ne vaikams rašyti). Vietom per daug išpuošta, ir kaip tie tortai, jau atrodo per saldu. Pvz. "vaiko dantų pjūkliukais žvitriai sudorojus".

Tai čia dėl pačio parašymo stiliaus. O siužetas įdomus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-15 11:06
ČakoPelėda
Iš pradžių lyg ir nusiteikiau pasakai - tai vis dėl pavadinimo ir pirmos pastraipos.
Tačiau būtent ta pirma pastraipa savo paprastu, aiškiu stiliumi gerokai skiriasi nuo tolimesnio dėstymo. Jau antroje matom ilgus, painokus sakinius su  įmantriais, poetiškais palyginimais, kaip pvz.:  „kai skaidriomis lietaus šluostėmis asfaltą plaunantį kovo mėnesį“, „prabangiomis dulkėmis alsuojantį didmiestį“ – rodos, skaitytum visai kitą kūrinį.
Nors pastarosios pastraipos stilius man asmeniškai kur kas labiau patinka, bet tada gal ir pradžios nereikėjo tokios paprastos, lyg elementarios pasakos vaikams.

Tiek pasakojimo stilius, tiek siužetas man asmeniškai labiau primena novelę, kažką iš vaikystės memuarų (ta Geležinė ranka liuks, lyg iš Brigės užrašų ;-), nei literatūrinę pasaką. Pasakiškas čia labiausiai pats pavadinimas turbūt.

Bet didžiausias trūkumas man čia, kad visas įdomumas tebuvo sapnas. Tai vienas paprasčiausių būdų užbaigt kūrinį: pabudau (jis/ji pabudo). Pripažįstu, pati ne kartą esu panaudojus šį „triuką“, tačiau tuo pernelyg nesididžiuoju, tiesą sakant, o ir kritikos labiausiai sulaukdavau būtent dėl to.

Nevertinant kaip Pašiurpų konkursui, nekreipiant dėmesio į tą klišę su sapnu, sudėliota meistriškai. Ypač gražiai pieši vaizdus, o ir apskritai tavo rašymo stilius patinka,  todėl 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-13 22:21
lllllllll
Labai įdomus efektas: visiškai blankus pagrindinis herojus, tačiau atmosfera ir paišomas pasaulis paliko maloniai brandų, tikrovišką, bet sykiu fantasmagorinį įspūdį.
Turbūt tai individualus reikalas, bet man skaityti neprailgo nei vienoje vietoje iki pat pabudimo momento.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-10 05:49
r_k_r
Priminė tokius pasakojimus, kurie braukšt ir pasilikdavo, net perdaug nenorint jais tikėti :) Na, apie tą geležinę ranką.

Gal visgi geriau žiūrėtųsi, jei tiesioginė kalba būtų brūkšniais atskirta.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 23:31
Erla
Manau,kad vaikus sudomintų.
Tik sakiniai kiek ilgoki, sudėtingos konstrukcijos.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 20:31
BAIBA
reikia Smaką pasikviesti į savo cukrainę:) Bet turiu prisipažinti, per viduriuką skaitydama peršokinėjau per eilutes, norėjosi greičiau atomazgos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 18:34
RhouLand
Jubiliejus nenusisekė sakyč :)
„asmeninė Juliako nuomonė“ :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 17:47
Svoloč
Tikrai, sakyčiau tas sapnas perdaug baisus ir ilgas, o visa kita gerai. Ypač puikiai aprašinėji scenovaizdžiai, personažai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 13:03
Žillis van Go
Pradžia -gerai, gražūs vaizdiniai, monologai ir t.t Gal kažkiek per  viduriuką peržaista, o į pabaigą įpinta fantastikos elementų, reginių (Man rodos nevertėjo). Pabaiga vėl gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 12:17
lllllllll
A jūs lempinykas, jeigu neturite ką pasakyt apie tekstą, tai savo įkelkit, užuot veltui klaviatūrą mankštinęs.
Būtinai skaitysiu, atradęs ramaus laiko. Apskritai smagu, kai ir prozoje atsiranda daugiau judesio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 00:57
varna
norėčiau pagrįstos kritikos arba nuomonės,
kas čia gėdingo
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 00:37
lempininkas
tingiu skaityti nes bet koks komentaras kuris nėra begėdiškos liaupsės yra dar begėdiškiau trinamas
tu nori liaupsių?
pasigėdyk
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-09 00:12
varna
Pataisinėjau atsižvelgdama į šiurpių konkursą vertinusių pastabas. Nesiryžau dėti į fantastikos skyrelį, todėl įdėjau į prozos. Jei nepatingėsit perskaityti, labai lauksiu nuomonės, kritikos.  
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą