Sonetas

Ar garsiai dar virš parko karksi varnos?
Ar stirnos debesų jau vėjo išsigando?
Ar nesvarbu, kad vėjyje plaukai nedarnūs?
Ar tie plaukai ne laisvas šokis gando?

Gal tai, kas pilka – velka dulkę, jaučia alkį
ir neskuba kol kas – iš pirmo žvilgsnio mulkis?
Ar susitelkę jėgos nuojauta nusmelkia,
atjungia ir įsako – veidu gulkis

į žemę. Klusniai, kaip nurodyta, guliesi.
Lyg slūgstant prieblandai, o tamsai tvinstant.
Kada ryte šviesa paviršius atgaivins, ant

žaliųjų samanų matysime pelėsį.
Bus tuščias parkas, bus ruduo didysis
ir žvaigždės dienomis virš jų sklaidysis.