laiptai

jie ėjo susikabinę rankomis šokinėdami per planetas
kaip greitai dygo žolė po kojomis taip aukštai pašokdavo
kad neužmintų nė vienos naujai gimstančios  iš trapaus lukšto

ieškodami savo namų klausėsi kur čiurliai suka lizdus
meletos be garso kala įėjimus į nesibaigiančius koridorius
sezamo ankštys barsto sėklas begimstantiems jų palikuonims

visur pasitikdavo uolūs erdvių architektai ir konsulai
raktai žvangėjo tikrinant pėdas ar nesuklastota kelio rida
praeinant kelius nubraižytus tik jiems dar prieš milijoną metų 

geltonas taškas ant susikirtimo linijų buvo jų startas
skaidraus lifto sienomis tekantys visų mėnulio fazių veidai           
grimasomis ragino pradėti savo išbandymus jie nejuto grėsmės        

į tirštą dujų ūką smigo liftas sienų paviršius pulsavo
aplenkdamas baimes ir suvokimą kad patirtis yra būtinybė
kai lynai trūko ir jie iš lukšto iškrito į vakuumą lyg ką tiktai gimę

dairėsi vienas kito visus laikus matydami dabartyje
susitiko formuojantis žemei plejados ir primatų guoliuose
ateities kūne be balso ir pojūčių tampant viena gyvybe dviems