- Ežiuk, tu vėl buvai pas ją.

- Taip. Aš jos ilgėjaus. 

- Ar rūkas vis dar ten.

- Taip. Aš jo irgi ilgėjaus.

- Ar radai juos.

- Žinai, ši naktis tokia graži, it visos visos naktys būtų joje. Joje vienoje. Vakar lijo žvaigždėmis. Aš taip norėjęs jomis sušlapti, kad jų spindesys prabustų kartu su manimi. O viena naktis buvusi debesimis kvepianti, kerinčiais švelniaisiais baltais debesimis..

- ..Tai ar sutikai juos..

- .. O vieną naktį žolė kalbėjusi. It dabar girdėčiau "Mane, ir mane, nepamiršk ir mane..". Kai aš jos paklausęs, ko man nepamiršti, ji atsakiusi. Nepamirški manęs ryte. Aš lauksiu tavęs, Ežiuk, ir aš lauksiu, ir aš, ir aš.. Šiandien tokia šviesi naktis, it kas būtų vėją nutapęs. O jis, jis toks gaivus, ir... Ir šviesus, šiltas ir lengvas. Kaip gera.

- Ežiuk, ar..

- Taip, rūkas.. Aš jo jau ilgiuosi. Aš jo klausiau, o jis man atsakė..

- Ko tu jo klausei, Ežiuk.

- Jis pasakė, kad pasiilgo.. ..Pasiilgo saulės.. Aš jam pasakiau, jog jei saulė pasirodys, jis išsisklaidys. O jis... Jis pasakė, kad dėl saulės jis ... Jis myli saulę, aš tai jaučiu.. Visa žolė šlapia nuo jo ašarėlių.. ..jis myli ją, ir kad tik susitikti trumpam, kad pamatyti ją, jis pasiruošęs ištirpti.. Ar Tu supranti, jis myli ..

- Ar matei ją, Arkliukę.

-Tu supranti, Rūkas myli taip karštai, kad.. ..Arkliukė.. Aš norėčiau ištirpti, it rūkas.. Ach, Arkliuke, ..aš norėčiau dėl Tavęs ..ištirpti..

© Sigitas Orantas-Sausis