ištarsim

žodžių išnaros paskutinę naktį prieš žiemą
lengvas rūkas virš užburtojo slėnio
ir tavo rankos gaudančios užsilikusį rudenio lietų

vilioke naktie aš tave išsapnavau
pareinančią pro nuplikusius medžius
pro gilų užutekį kur miega  žuvys su savo vaikais
pro kiemo vartus užkaltus neregimoms sieloms

pasilikau čia dėl bičių miego
dėl jų tylaus užmaršumo
dėl paslaptingų istorijų

visada tas pats ir tas pats atsidūsta senas piligrimas
pasiilgau jo kvepiančio vėju apsiausto
kai po ilgos paskutinės lapkričio nakties
mes susitinkam ir užgesinam žvaigždes

nieko neatsitiks
viskas jau buvo kadais
švelnus vėjo gūsis
užstrigs kamine 
o mes ištarsim
nieko neatsitiks