*

uždengiu tavo ausis delnais

               aplink ežerą sniegas ir baltas pasaulis sustingęs ledu
               ant jo žaislinėm pačiūžomis sukas šimtai žmogeliukų
               voverės tapo egles saulėmis iš prabėgančios laužo šviesos
               kur šildomės sniegui tirpstant ratu

tu nieko negirdi sakau atleisk tik taip būsim tyloj
uždengi mano ausis savo delnais šypsomės ir nekvėpuojam

              juokingai rankom mojuoja spragtukai spalvingos jų megztos kepurės
              bandome juos išsklaidyti žvilgsniu žaidžiame visagalinčius
              lengviausia dėliot figūras po visą čiuožyklą perkelt į centrą laužiuką
              žiūrėk kaip jis išdegina žiemą kaip sukeičia metų laikus

atsisuki ir matau kaip vasara perbėga tavo veidu

              kai kur mūsų nėra tavo nerimo šio paveikslo kaip išgalvotos pasakos
              keliam už rėmų lig eglės viršaus iškratome žmogelius
              mirguliuojančias Breigelio dovanas tu juokiesi kokios Kalėdos
              kai balta nuo juoko garuojančio mūsų kalbėjimais čia ir dabar

kai metų laikai svaidosi saulės zuikučių graviūromis
ežeras toks ramus baltumu apakina švintant

              atidengiam savo girdėjimus mums pavyko trumpam sustabdyti
              laiką lenkiantį sidabrinį upėtakį dabar jis laisvas perskrist fiordus
              susiimam rankom jis peršoka ir sugrįžta savo pelekais
              keldamas tokį triukšmą kad juokdamiesi bėgam tolyn

bėgam tolyn nuo ežero tylos suraižytos pačiūžų geležtėm
lyg norais balsu išgryninti visa ko negirdėjome