Menant tylą laikas svyla

Rašau iš pragaro tau mielas drauge
tai mūsų liepsnos svilina padus
tai ašaros naiviosioms laumėms žliaugia
prisikėlimas mano nuostabus

sudeginu likimus vienu mostu
man žiovaujant kregždutės žemėn kris
ir karstas neišvengiamai paruoštas
kiekvienas mano žodis tai vinis

čia damų kvepalai chlamidiozė
bažnyčių sienos verkia kirminais
velniai sušvirkščia nuodėmę į dozę
jie akimis vaikučių pūlą žais

palietus sraigės akį gūžias laikas
kvatoja apleisti namai langais
kauliuką vyšnios paširdin pataikęs
ištirpsiu rūko pėdsakais blankiais

ištroškę šunys godžiai laka rasą
nuo kūno lygiai tiek kiek dievas duos
ant cerberio liežuvio pasirašę
pralaižo balkšvą odą lig žaizdos

o žaizdoje žibutės daigas kalas
lapeliai jos tokie melsvi melsvi
nelengvas mielas drauge mūsų kelias
šioje kūrėjo apleistoj šaly