raudonas vynas groja
tamsa už stiklo sienų raitos
atsiduoda rudenio glamonėms
mes – baltieji pėstininkai
per griuvėsius žvalgomės takų
į nukariautus rūmus – – –
šviesos
jau greit taip trūks šviesos
ant juodų gobtuvų
vimpelų keterų
aušta nukraujavęs lygiadienio rytas
*vienuolės širdietės, turėjo Šiauliuose vienuolyno pastatą, nugriautą antros nepriklausomybės metais
raudonas vynas groja
tamsa už stiklo sienų raitos
ant juodų gobtuvų vimpelų keterų
išsivaikšto šachmatų kvadratai
drungną rugsėjo vakarą
mes – baltieji pėstininkai
per griuvėsius žvalgomės takų
į nukariautus rūmus ----------------------
5
šurfas sustabdė skaitymą, nes reikia ieškoti po googlę - kas tai? Poezijoje vengčiau įmantrių žodelių, nes tai daugiau panašu į mokslinį darbą nei į meninį. Taigi, pasigooglinus supratau, kad šurfas - iškastas urvas, bet stiklinis. Ką gi, galima ir taip pajungti vaizduotę.
kirkę sinagogas - kas tai? Kas toji kirkė? Reiktų paaiškinimo.
mes – baltieji pėstininkai per griuvėsius žvalgomės takų į nukariautus rūmus – – –
taip...
ši kritikė mano kūriniams yra visada labai griežta, aš, tuo tarpu, bandžiau būti kitoks, bent kelis kartus perskaičiau šį tekstą, vis gi manęs neapleido nuojauta, kad tai dviejų, o gal net gi trijų atskiri rašiniai, nes:
- pirmos dvi strofos tiek savo ritmika, tiek minties kontekstu absoliučiai skiriasi nuo trečios, o ši nesiriša su ketvirta, kur, beje, vertėtų kai ką pakeisti, kad sklandžiau būtų:
šviesos -
jau taip greit jos trūks
ant juodų gobtuvų
vimpelų keterų
aušta nukraujavęs lygiadienio rytas - čia tai aplamai iki galo neišbaigta mintis ir labai skiriasi nuo bendros tekste vyraujančios tonacijos, porimena kažkokį teatrališką veiksmą, prieš nusileidžian scenos uždangai...
pasiaiškinu, kas yra šurfas (schürf) - vertikalus požeminis kasinys, turintis išėjimą į žemės paviršių. na, vaizduotė žinoma labai galingas dalykas. bandau būti stikliniame šurfe, kur liejasi vynas. intuityvus įsikalinimas ir noras atsipalaiduoti, taip pat ir nuojauta dėl kalėjimo trapumo, juolab esant išėjimui; asociacijos su Italija matyt per patį vyną, pritempta ir nereikalinga. mintys šoka per laikrodžių bokštelius - laikas, tai ne alisa stebuklų šaly, nes iškart pretenzija į nemažos apimties dvasingųjų, įsirėminusių lietuvių, vokiečių ir žydų maldos namuose, godas. tema šokteli nuo individualios jausenos prie istorinės, vos ne globalios. teoriškai pateisinama, lyg ir gerai būtų, bet autorė vos užkabinusi rimtus dalykus, tame šurfe dar pageria vyno, pašneka apie rudens glamones, apie tai, kad mes tik pėstininkai ir tegul anie sau kraujuoja. tai apie ką čia. kad erla norėjo parašyti eilėraštį, 4, nes matai kaip įsijaučiau, pranešė tuo šurfu