Du vyrai

Rugsėjis. Parkas. Suolas ir du vyrai.
Vienas jau senis, kitam dvidešimt keli.
Turbūt, likimo tikslas jiems paskyrė,
Kad susitiktų jie šiame kely.

Senis stebėjo pilką dangaus foną,
Tylėjo. Tik retkarčiais jį ėmė kosulys.
Vaikinas rėkė į savo telefoną,
Kad kažką dabar jau padarys. –
Aš išeinu, gana man šitų barnių!
Man tavo meilė lyg peilis po kaklu!
Pavydas ir skandalai atsibodo,
O tu laisvai rasi pakeist mane kitu!

Graži? – paklausė senis tyliai.
Graži, tiktai kvaila, atsakė tas.
Ir mylima? – išspaudė senis vyrui.
Taip, mylima. Nėra tokios kitos!
Tada kodėl, vaikeli, na kodėl?!
Štai sėdžiu aš, o jos šalia nėra!..
Išėjo iš gyvenimo. Kodėl?..
Dabar galvoju, kam man tas pasaulis...
Mes mirsime kartu, - ji man žadėjo.
Tą pačią dieną, nežiūrint valandų.
Melavo... nors melo ji nemėgo.
Kiek mes kartu praėjom negandų!..
Ir  kaip šešėlis aš dabar tapau...
Vis laukiu, gal ateis, prisės ant suolo...
Vaikeli, ką man pasakyti tau? –
Myliu ša ją! Myliu be galo!
Dabar sakytu, kodėl be kepūrės
Ir ar neužmiršau išgert vaistų...
Ji irgi buvo smarki skandalistė,
Bet kaip mylėjau joje visą tai!..

Lietai, lietai pakilo jis nuo suolo
Ir nužingsniavo alėjos takeliu.
Vaikinas lenkė jį, nes bėgo šuoliais
Ir skambino: myliu tave, bjaurybė, juk myliu!
Aš su tavim kovoti pripratau,
Tik su tavim gyventi noriu
Iki žylos senatvės, supratai?!
O rudeniniai lapai sklendė oriai...