neištartas

prie jūros nėra dulkių
tiltas grįstas šlapiais akmenimis
nuo švyturio ligi laivo pereiti
rankom delfino nugara išsilaikyt
sekundę pro liuką į smėliuotą kajutę
kur paslėpta tik gimusi amžinybė
nuo persekiojančio tūtavimo
garlaivių ir galerų traškesio
abipus perskirto vandens
            kai žmonių žuvėdrų veidais
             būriai moja vieni kitiems
             klegėdami apie išlikimą
             suneša smilkalus auksą ir mirą
             į mažą katamaraną nežinodami
             krypties ir ką daro

dėl vieno neištarto kūdikio
gimusio jūrai jis perskiria ją ir
ištapo bangomis visas pasaulio puses

~ ~ ~ ~

pasistiepęs pro žuvėdrų snapus
pro liuką sutraukiantį visą dangų
jis tapo baltus smėlio kempingus 
mėlyno ūžesio krantą kai tylos pabosta
iš kulno krauju per snapą klykiančiai
miesto sparnuočių genčiai kuri
dėkoja čia pat atsisukus rubinuose
jos akys kraujuoja o kūnai rausvi sarkofagai
nudunksi dulkėtų kampų čiaudesiui
                       
kai laivas plaukia jis savo žvilgsniu
nutiesia žalumas prabėgančias chaki spalvos tentais
pilnais alavinių kareivėlių 
kad žaistų pavargusieji nuo bodesio

~ ~ ~ ~

tada atsisuka ar kas atėjo 
šiandien per tiltą akmenis liuką
sako labas ir šypsena kviečia šokti pro langą
ant delfino laukiančio prieplaukoj
apžiūrėti visas pasaulio puses
ir niekada į švyturį  
nebesugrįžti