Penki mėnuliai

Penki mėnuliai spokso
keturiuose kambario kampuose, sukandę dantis.
Šypsena išsisklaidė tamsiuose bedvasiuose languose -
                atspindžiai nieko nebedomina: nei svajotojų,
                                                              nei įsimylėjusių...

              Per greitai nudegė plonytis volfraninis siūlelis

Brutalūs pirštai lenda į seniai be paslapties tapusį magnetinį lauką,
                      sukeldami laikiną streso būseną saviraiškos formoje -
                                          pergamentinio teptuko hieroglifų šokyje.

Penki mėnuliai spokso, it suprastų homo sapiens nestandartinių ėjimų baigtį,
                      kuriame niekas nepralaimi -
sukietėjusios odos paviršius neįveikiamas net keramikinių iltinių dantų implantams.

Nori ar nenori,
pasisuki šimtą aštuoniasdešimt laipsnių kampu ir nuslenki ten,
                      kur dar tįso nepaliestas violetinis horizonto ūkas,
                                      kur garsiai šniokščia vanduo tarp brastos
                                                        ir nugludintų akmenų paviršių...

Penki mėnuliai vis dar įkyriai spokso
-
užsimerk