Nestovėk kelyje

Išseko liūtis išpylusi rūką ant juodo asfalto,
Vakaro saulė suspindi ant pakraščio tuštumos,
Vilties spindulėliais išsiliejo ant voratinklio balto.
Paprastai nuostabu ir gražu! Ir man tik telieka

Palydėti tą tylą. Troškimas užgęsusio noro atvėso,
Nemirksėdamas horizontą gyvą stebiu – sudarkytas
Nuodingomis strėlėmis ir lašais. Bet audra jau išblėso.
Nori, nenori, turi pripažinti tiesos paradoksą:

Skausmas nueina ir skausmas sugrįžta su nauju lietumi
Ir paverčia emocijas į sudėtingą, mįslingą šaradą,
Kur jau kiaurai per melą kužda kažkas: ištverk, būk savimi.
Tie, kur tikėjo, seniai, jau seniai save susirado...

Bus dar saulė, vanduo. O vandeny skausmas apmalšta.
Bus dar laikas ir oras. Žaizdos randais apsitraukia.
Nepasimesti svarbu. Eiti, tikėti, suprasti –
Nestovėt kelyje, nes jis eina į priekį ir eina atgal ir nelaukia...