Aušroje

Tyla. Virpa persirpusi mėlyna migla.
Medžių, krūmų durys užvertos iki aušros.
Pirmam spinduliui perbėgus per rasotas šakas
Naktis suprato – ji nesugebėjo
Palikti menkiausio šanso sau...
Lengvai, nevalingai... laisva nuo gyvenimo ir mirties
Spindi aušra ir nematomu skriestuvu braižo
Degantį konturą ir aš jau nesugebu
Pasitraukti iš žemumos, kur aušra beria ugnį
Ant kalvų pečių ir rūkais apaugusias medžių lajas.
Viskas užlieta išlydytu auksu,
Apart žemumos garbanotam rūke.
Ištiesiau delną kibirkščiuojančiai saulei,
Pajausdama džiaugsmą aušros,
Siela naujai išsiskleidžia švelniais karklo kačiukais.
Krentu aš tirpstančiu paukščiu
Į iš ryto prasivėrusį dangų,
O amžinybė man kužda: šiandien atleistos nuodėmės.
Ir nukrito ledinės spynos nuo vartų baltų rūkų,
Upių triukšmingos kaskados nubudo
Ir lekia per žemumą baltą
Ir subirėjo liūdesio šmėklos
Nuo didelio triukšmo pakirdusių varnų.