Ramunėlės

Pradalgė po pradalgės gula: kiaulpienės, smilgos ramunėlės, laukiniai dobiliukai...

Giliai įkvėpuoju orą, prisipildžiusį aromatingų kvapų. Kvepia žole, obuoliais, kmynais, dilgėlėmis ir žliūgėmis.
Senoji kriaušė užaugino daug vaisių – nulinko samanotos, suskeldėjusios  šakos.
„Reikėtų paramstyti, kad nenulūžtų“, pagalvojau, tačiau žvilgsnis nukrypo į padangėje ratus besukančių gandrų šeimynėlę.

„Išdrožk man medinį gandrą“, – nepamenu kas ir kada manęs paprašė. Tada neprižadėjau, tik gūžtelėjau pečiais ir tik tiek. Prisipažįstu, nedrožiu tokių fotografiškai tikslių darbų – man tai –  neįdomu. Parduotuvės pilnos kiniečių gamybos tokių „gaminių“, bet iš jų nedvelkia žmogaus rankų šiluma, o atvirkščiai – šalčiu. ir beskonybe.

Iš pradalgių surinkau gražiausių ramunėlių ir dobiliukų puokštelę. Pamerksiu į molinę vazelę prie mamos lovos. „Tegul kvepės, kol nuvys. O ir sudžiuvusios –  vaistas nuo peršalimo ir kosulio“, – pagalvojau.
Rugpjūčio saulė  ritosi vakarop. Nusiplovęs prakaitą šaltu šulinio vandeniu, pasakiau: „Laikas“

Kelionė nebuvo tolima. Iš po automobilio užpakalinių ratų kilo drumzlini kaimo vieškelio dulkių kamuoliai. Važiavome tylėdami, ne todėl kad nebuvo apie ką kalbėti, bet aštrus baltų lelijų ir eglišakių kvapas nuteikė susikaupimui, apmąstymams.
Štai ir vienkiemio sodybos vartai.
Sustoju.

Einame žingsnis po žingsnio lėtai – pabarstytos ant takelio mažos eglišakių šakelės veda link durų. Dar spėjau apsidairyti po kiemą. Ant nudžiuvusio medžio kamieno pūpso didelis, tvarkingai sukrautas gandralizdis, tačiau tuščias.
„Gal jau išskrido, o gal ...? “, toptelėjo paskutinė mintis, atidarant duris.

Marija, Marija skaisčiausia lelija...

Prieblandoje priklaupiu,
persižegnoju...

...

Tamsumoje apsipranta akys. Mėginu įžvelgti čia esančius veidus, pajusti artimųjų netekties pulso tvinksnius. Įkyri musė skraido aplink velionės kūną.

„Viskas iš meilės prasideda ir viskas netikėtai baigiasi“, – pagalvojau.
Rodos, džiaugiamės atbundančia gamta, pirmaisiais pavasario ženklais, o ir vėl spūstelėja šaltis, atnešdamas ilgas  tamsias ir bemieges vienatvės naktis. Viskas – laikina, išlieka tik prisiminimai ir nuveikti darbai – kaip ženklas, kad buvome, kad dar esame...
Naujų smėlio kauburėlių daugėja ir daugėja, kiti per amžių tėkmę natūraliai išnyksta – nelieka nė pėdsako – apauga žole.

Apsirengiame juodais kantrybės rūbais ir keliaujame tolyn savo  siauru, per kviečių lauką pramintu takeliu link kapinių tylėdami ir neskubėdami, kaupdami jėgas grįžimui atgal į realų gyvenimo ratą ir ritmą
Ir taip kasdien.

Senoji obelis išbarstė savo ilgai ir kantriai brandintus vaisius, nebepajėgdama išlaikyti per didės naštos. Naujoji, pasodinta tik šį pavasarį  subrandino tik vieną raudonskruostį obuoliuką.
Ir vis tik – džiugu. Reiškia, kad prigijo, pritapo prie esamos žemės grunto, prie aplinkos, o gal ir  su meile sodinta, o ne šiaip sau, – dėl žalumos.
„Kai atvažiuosite kitąmet, obelėlė tikrai jau turės daugiau obuoliukų“, – mums  išvažiuojant, patikslino mama.
„Duok, Dieve, kad taip būtų, kad tik vėjas ir žiemos šalčiai jai nepakenktų“, – pritariau

Automobilio ratai pasuko namų link, į smogo pripampusį miestą. Vairuodamas mintyse vis dar mačiau mamą it įamžintą juodai baltoj fotonuotraukoj: stovinčią prie mažo namelio vartelių Dangaus skliaute – pilkas, o gal juodas debesis.

„Sudiev! “, – pravažiuodamas pro ąžuolinį kaimo kryžių, ištariau.,, Sudiev! “