iš ūko

nuo kalno ant kalno dangaus antilopė
atsisuka peršokus tvaną virš slėnių
laužai po žemės pluta jos akyse                                                                   

kai trepteli kojom žaibai keturi
Žemę dalinasi aižėja matinis oras
ji tik tada primerkia atspindžio ryškį

kad nenudegtų atgimstantys ūgliai
Žemės šerdies miestais pasklidę
su išdalinta ugnim ryškėjančia

taip ima tirštėti laikas ir dabartys
lyg antilopės pečiais slenkančios
Amaltėjos* raudonos skraistės

nuo kažkada sukrešėjusių aimanų
kraujo pėdsakų teatsimerkiant
matomų ant Jupiterio grotų

vis tenka išeiti pro jas iš naujo
kam be skausmo pavyko pėdsakai
virto upėmis žemiškų skydų šlaituos

antilopė nustemba perbridus
kiek panašumų skydai sparnais
glosto grotas minčių atitvarus

gal ne šį kartą kvies audronašas dairosi
kalno viršūnėmis linkteli Žemei
jos šuolį palydi gimstančio ūko blyksnis

 

*Amaltėja – Jupiterio palydovas, pats raudoniausias Saulės sistemos objektas