raudonų siūlų kamuoliukai
vyniojasi link horizonto
pro arklius rupšnojančius žolę
seną kalvę kaimo pakrašty
ir vienišą laukinę obelį
jei tris kart sušuktum
suklustų tik arkliai
prieš naktį jie šiek tiek neramūs
matyt nujaučia žaibus
kantrūs laikrodžiai vėl sustojo
aš net neprisimenu dienos ir laiko
žinau kad vakar buvo rugpjūtis
o laikas jau traukia į naktį
bet dar nesutemo
dar nešvyti jonvabalių taškeliai
atsigulus ant žolės mintyse skaičiuoju avis
gal baltavilniai ėriukai sugrįš ir į mano sapnus
gal sugrįš