Marškiniai

Palėpeje, ant senos patręšusios sijos
Kabo mano tėvo marškiniai,
Kvepia jie pelėsiais, praeitim,
Plevėsuoja, tartum vėjyje, lengvai.

Ko jūs kabate? Juk tėvo tai nėra?
Ir nebuvo niekada pas mus,
Kas gi atnešė išplovęs jūs-
Raudonus, tarytum, kruvinus.

Aš mažytis į palėpę vis lipau
Ir glaudžiau šiuos marškinius arti
Savo tėvo veidą vis bandžiau atspėt,
Bet išnykdavo tie bruožai praeity.

Kabo tėvo marškiniai seni..
Ko jie kabo ant patręšusios sijos?
Jų nebeliečiu, lyg būtų jie šventi
Nors jų niekas niekada nebenešios.