Išardytas kvartetas

I 

mama kodėl tavo rankos palaidotos
iki atraitotų riešų panirusios į juodą duonos raugą
tamsų kaip žemė kaip meilė kaip naktis
kaip dabar apkabinsi visus
kaip ištiesi jei prašyčiau
padėk man

tėve kodėl šitoks rūkas kad nesimato
niekur ir rankų tavųjų
ką jos dirba už tave ant varstoto
ar šienauja likusios vienos
kai šaltis sąnarius gelia
skaudžiau spiečius
širšių laukinių

nėra kas apeitų gyvulius
surinktų kiaušinius
septynias degančias saules

rūkas kyla kaip mielinė tešla
sekmadienio pyragui
nors nei šiandien nei rytoj nebus sekmadienio

palėpėje sukaltos šešios lentos
brokuotame kalendoriuje yra tik šešios dienos

septintoji taip ir lieka
nenugyventa

2

o septintąją dieną tą neišaušusią dieną
graudžiai stūgauja vėjas
kaip Granausko gyvulėlių dainavimas

graužia sijas neprajodytas žirgas
karalystės herbe
užmynęs savo šešėlį
stojasi piestu ir numeta raitelį

mano heraldiška esti kitoniška
garuojančios po lietaus karvių nugaros
rankos melžiančios pritvinkusius debesis

dievo karvytė tavo plaukuos
pasiklydusi
seniai neatspėja

lietūs ar pagoda

3

neišsibursi iš tirščių kavos
nei iš kitokio viralo

nieko nepadės kaimo žiniuonės
žolė užkalbėta

įėjęs pro raudonus aguonų vartus
išlįsi per adatos skylę

išlysi lietum kur palubėj nuolat kybo
ir tvenkiasi

plėšant ramunės žiedus
myli nemyli

pamatai kad liko geltona
gėlės vidurio saulė
ir kotelis

už jo ir laikykis

4

Kartais nieko neveikimas yra
pati žiauriausia veikla

kai matai gaidžio aukojimą tyli
pasislėpęs stebi prievartaujamą moterį

negini kareiviškais batais
užspardyto ištikimo šuns

o žiauriausia regėt kaip laikas eina
ir jo negali nestabdyt

visais likusiais
šūviais į nugarą