apie tai apie ką garsiai nekalbama

pasaulėmačio chameleonas
susirango tarp miesto garsų radijo
sėdžiu įbedęs akis nieko nematydamas
daugiau
atrodo jog visi visų aš išsitrina
netgi mano fizinis kūnas kurį matuojuosi
kasdien
nesijaučia
besvorės mintys minta kiekviena raide
išsprūstančia iš burnos burbulo
kuriame žodžiai duslūs
povandeniai
tada nieko nesinori nesimato nesigirdi
vien prislopinti širdies matavimai
primena jog tavęs dar niekas neužkasė
ir turi šansų save susigrąžinti
išsilaisvinti
pramušęs melancholijos lukštą
jausmas lyg būčiau sumetęs
spalvotus skalbinius
o išsiimčiau išblukusius
sunku paaiškinti
jei kažkas visgi paklaus
aš kaip mėnulis kuris paslėpė
mažiausiai pusę savęs nuo kitų
nujaučiu jog esu per sprindį nuo nieko
sėdžiu įsmeigęs žvilgsnį
betkur kad tik nereikėtų mintyse
pasilenkti pakelti smulkių
ir išleisti nereikšmingiems niekučiams
taupai kažkam kas pareikalaus visų jėgų
tiems kurie tau ištikrųjų rūpi
guodžiu save mintimi
jog tai kas sustoję vėl pradės eiti
laikrodžiai
minios
seni nuprotėję mokslininkai
trapūs peveiksluose sustingę žvilgsniai
ir mano surūdijęs mechanizmas