,,,

per gaudesį gatvių naktinių
kuris it varpai pažadina gyvo kažką

dar likusio mano krutinėj
laumžirgis minta mėnulio šviesa

lengvumu prispaudęs leliją
ir per prislopintus miško garsus

kurie įsiklausius prabyla
kaip šūvis iš ginklo

to kurio dažniausiai negirdime
viskas taip sudėliota atidžiai

kad tilptų per daug
kaip agurkų statinėje

ji užsineria kilpą neįskaitomam
mano rašte

ir kaskartą pravirksta
kaip jūra švyturių šviesomis

per trapumą skeleto
kuris sapnuodamas mirtį apie savo

gyvumą prasineša
sėdžiu vienas ant paskutinės kėdės

kurias išnešė laikas lombardan
ir klausausi kaip senas namas iščiaudo

gražiausią melodiją sielų
nuaustą iš buitinio kitčo