Eilėrašti, žiūrėk man į akis

Kada ateidavo iš TEN kažkas
kuomet norėjosi parodyti Tave,
sakiau:
– Tai jis, Eilėraštis.
Aš – jį, o jis  – mane
ant rankų laikome ir
neatrodo, kad sunku.

Ir iš tiesų –
nedingsta iki šiol
peizažai sieloje nugulę –
ridenam akmenis nuo kelio,
kojomis paspirdami,
į medį keliame gegulę pakukuoti,
o vieversį  – į rytmetį.
Girdėk, matyk –
Čiurlionis Druskininkais skambina,
pušų sakais nusagsto miesto dalią.
Ir suvoki, žinai, kad ir smala
kaip šviesuliai, kaip Paukščių takas
užsikuria ir kaip žvaigždynai teka.

Ir vis dėlto pritrūko laiko,
kad niekšą taip lengvai
kaip akmenį ridentume nuo kelio...

Neleisk, širdie, taip  pagiedoti
kaip rytmetyje vyturys,
taip pakukuoti, kaip gegutė medy...
Kol automatai iki šiol kas dieną taiklesni,
kol iki šiol kas dieną vis toliau
skeveldras nusviedžia grnatos.

Eilėrašti, žiūrėk man į akis –
Ar daug pasakome teisybės,
kai aš – tave, o tu – mane
ant rankų laikome ir
neatrodo, kad sunku?
Kad ir smala užsikuria
ir dalioje žmogaus
ne lyg žvaigždynai teka?

.