pavargusios

keista kai pagalvoji
ir vėl
jog visos keistybės kurias pats įžvelgi
kitam tai tik banalių apraiškų visuma

visos orginalios mintys
dažnai jau būna galvotos
kaip kasmet sugalvotas gamtos
ruduo ar pavasaris

vieni išeina iš proto
kiti skuba grįžti
tik žmogus paskendęs savo paties
mintyse nėra laisvas

nes jei būtų laisvas
galėtų ir negalvoti
kaip koks laukinis gyvis
tiesiog gyventi bet kokioje terpėje

negalvodamas kaip vesti
kaip turėti savo namus
kaip kažką iš viso turėti
nes kaip ateini be nieko taip ir išeini

galvodamas jog visgi kažką turi
tokio ko neturi niekas
apie ką kiti gali tik pasvajoti
keitiesi

kinti panašiu tempu
kaip kinta debesys
apgaudinėji save dar greičiau
nevalgau cukraus kad nepriaugčiau savęs

dažnai nepakanka to ką turime
o daugiau taip pat niekuo nedadeda
kaip skliautui viena daugiau ar mažiau
visiškai nesvarbu

laikas vis lekia ištrindamas
tuos kurie už mūsų
lieka tik tie kurie tūno mūsų
nepajudinamoje gelmėje

mes it juodosios kosmoso skylės
siurbiame į save maistą energiją šviesą
o ištikrųjų tik patys savim mintam
keista 

sprunkame nuo tų kurie buvo prieš mus
kad nekartoti to ką prisimename
tačiau tie kurie buvo būsime ir mes
kuriais niekas nenorės sekti

mes čia tam kad perdegtume
kad mus išsuktų ir pakabintų tokius pat
kad trumpam prisimintų
todėl nieko negalime prarasti

trūksta oro
or... o