Kas atsitiko?

Virptelėk, siela!
Man tinka, kai tu nerami,
kai pajautoj visada –
ar žiūrėtum į paukštį danguj,
ar į žmogų prie arklo.
Kas atsitiko, kad šitaip tyli
lyg akmenėlis
kur bebūtų – ant lauko
ar delno
 
Štai eilėraštį sunkų rašau,
o jis – irgi bespalvis,
krapštosi savyje,
balevoja ant tuščio stalo
ir... ša! –
kai tiek yra,
ar reikia daugiau?

Net vėliavos spalvos sunyko
it būtų išblukę
kaip nuo saulės, nuo vėjo, lietaus
dėl šitokios mūsų būties.

Negi, siela, matysim ją tokią,
kai iškelsim 
į šimtmetį savo?