tau

iš gelmės išnirai mano mažas vieninteli žodi
kai alsavo kalnai netikėta juoda mirtimi
aš kilau vis aukštyn ir man vienai bauginančiai rodės
kad dangus išalsavo lig skausmo tikįs manimi

susiliejo skliautai ir pasaulis vėl mėlynais vingiais
ir kalvotas pakrantėmis minkštas spalvota žole
išsprūstu iš tamsos lyg benamis kačiukas užspringęs
ir užlieja mane perlamutrinė laimė žalia

akyse mirga raidės  vaikystės atolų
glebesčiuojasi rankos pavasario pievų žieduos
tik tos dienos svaiginančiai alsiai nutolo
tau vieninteliam geismo būrėja deduos