Miau,mielosios, miau...

Dar vis nedrąsu
į save kaip pasaulį įeiti
ir jaustis savu,
nors viskas taip tikra,
kad būti kitaip jau negali:
sušalusios rasos – ne pasakos, ne.
Keliu jas kaip žirnius ant delno –
ledukais po rasą, po rasą...
Atšyla ir vandeniu plaukia žemyn
kiekvienas į būtą peizažą.

Plaukiu atsiminti per atvaizdus savo,
iš veidrodžių stiklo kažkaip  išgautus,
ir būna visaip – protinga ir gera,
ir būna, kai norisi skaudžiai pakaukti vilku.

Ot, ir šią dieną sakau –
kol dar žodį kalbu,
kol galiu padėkoti,
išklausykite, juodosios katės:
netikėjau kadais, kad prabėgdamos kalią skersai,
esate pranašės man, esate sargės.

Miau, mielosios, miau...
Iš senatvės pasaulis atrodo kitaip,
o sušalusios rasos užsimiršti neleidžia.
Miau, juodosios, miau –
buvo kaip buvo,
bet antikristą keikti išmokau
kuo toliau nuo šventovių Žmogaus –
(savo paties dalioje...)
-------------------------
„Sušalusio rasos“