Poiesis

Pasaulinės poezijos dienos ir tarptautinės miego dienos proga. Neužmikim ant laurų!

Poezija – nežemiška dvasia
bendrakeleivė kekšė palydove
tai vasaros žolynas akyse
kurio prozaiškumas neišrovė

nes ji neturi žemiškų šaknų
gyvena tik per mus ir nenumiršta
kad nepaliktų visiškai vienų
avelių-snaigių ganomų tarp pirštų

nurausta ji nelyg virti vėžiai
ir skruostai lyg žiesta puodynė dega
nepastebėta ruošiasi išeit
į pasakas kur ganos vienaragiai

kur mūzos kartais geria paslapčia
šermukšnių vyną iš mėnulio rago
poezija prasideda nakčia
ir baigiasi aušroj perniek sudegus

poezija toli bet artima
jai kelią stiklo šukėmis nubarsto
išblyškus kaip praėjusi žiema
jos lapas – tai žaizdų randuotų tvarstis

ji nyksta tartum vyno atsarga
kiek liko formų vyno neišlaisčius
galų gale poezija – liga
kuriai nereikia nei slaugos nei vaistų

poezija kepurę tau nupūs
ji visada taip šelmiškai gyveno
nuo lopšio ji lydėjo į kapus
ir mokė švento užmiršimo meno